Galiojimas baigiasi
Taip rūgštu, tarsi kąsčiau svarainį —
susitraukia tiek lūpos, tiek akys,
debesų ritiniai apsimaino
liūtimis, griaudesiais, ir tą naktį
net girdžiu, kaip aš senstu, kaip byru,
kaip išsikala daigas ar žilė,
kaip rūdija gyvenimo vyriai —
kas mane tokį trapų pamilo.
O pamilo, kas kūrė, kas žiedė,
kas, įpūtęs gyvybę, pradingo,
ko aš ieškau malda susilietęs,
o kai ieškau savęs — nelaimingai.
Taip kartu tartum girtas mėnulis
vilgos sielą žaizdotą, pūslėtą.
Aš lyg apskritas didelis nulis,
neturėjęs kadais prasidėti.
Bet baigiuosi, nors norisi būti,
spokso giltinė — puls, pamaniau.
Aš ją čiupt už apsiausto ir trukteliu —
Nieko nėr. Ir nebuvo. Nesu jau.