Kai išėjo mergaitė, laikinai  buvusi aukle, ir mums vėl teko manytis vieniems, manasis tarsi nubudo – taip negali būti, eisiu ne prašyti, o pareikalauti. Ir išėjo. Nežinau, su kuo ir kaip jisai šnekėjosi, bet gavo nukreipimą dukrai į savaitinį lopšelį prie Žaliakalnio turgaus. Jau buvau išmokusi neklausinėti, žinodama, kad atsakymo nebus, bet įtariau, kad savo žygį jis, ko gero, pradėjo nuo pilkojo pastato greta Soboro.
Kai tik dukrai sukako metukai, sekantį rytą nunešėm savo vaiką į valdišką įstaigą, tokie nusigandę, susirūpinę. Ji jau mokėjo vaikščioti, nuolat eidama per rankas nebijojo svetimų žmonių – nutipeno pas vaikus ir nė neatsigrįžo į mudu. Sesutė įspėjo, kad nelankytume, bent kol pripras, nes paskui vaikai nebenori pasilikti, verkia. Pasižadėjom.
Sesutei trumpam išėjus iš kabineto, sakau savajam, kad gal duokim jai bent tuos paskutinius tris rublius, vis gal vaikas atrodys mielesnis. Bet kaip duoti tokį varganą, nušiurusį pinigą, gėda, o daugiau neturim. Sesutės būta netoliese, matyt, nugirdo mudviejų rodą, atėjo, apkabino mus – mylėsim mes tą judviejų vaiką ir be tos pažaliavusios „trioškės”. Man pasirodė, kad mačiau jos akyse ašaras. Pasidarė taip ramu – geram žmogui palieku savo brangenybę.
Buvau tiek išvargusi, kad pirmą savaitę visą laisvą laiką miegojau, dienom ir naktim, ir su siaubu laukiau penktadienio, kai reikės dukrą pasiimti. Sekanti savaitė jau prailgo, o toliau nebeištverdavau, nesisakydama vyrui pavakariais nuskuosdavau  aplankyti. Sesutės gyrė vaiką – be jokių kaprizų ir valgo už du.
Nebetoli buvo pavasario egzaminų sesija.
Vieną savaitgalį mergaitę parsinešėm karščiuojančią, kosinčią. Iki tol ji užaugo nesirgusi, todėl dabar pasirodė labai baisu. Išsikvietėm gydytoją – juk mudu trečiam kurse dar nieko nenutuokėm apie vaikų ligas. Nuramino – nieko rimto, savaitę palaikykit namie. Bet pirmadienio rytą, nebodamas mano protestų, vyras išnešė mergaitę į lopšelį ir tiesiog saugojo mane, kad neičiau pažiūrėti ir nesumanyčiau parsinešti. Sakydavo skambinęs – viskas gerai. Tas pats pasikartojo ir kitą savaitgalį, o trečią parsinešus mergaitę pasodinu ant lovos, o ji nugriūva, vėl pasodinu ir vėl nugriūva, nežaidžia, nenori valgyti. Vėl mano akys pilnos siaubo, nors gydytoja ramina – nieko rimto, vienas kitas karkaliukas plaučiuose, bet skiria antibiotikus. Nebesutinku, kad neštų į lopšelį. Susipykstam su vyru, žiauriai, kaip dar niekada nebuvom susipykę. Vėl gelbsti mano mama.
Po egzaminų prasidėjo praktika, budėjimai pagal grafiką, dienom ir naktim. Mama Kačerginėj, tiesiog miške, surado išnuomojamą namo palėpę – ant spalių sustatytos kelios geležinės lovos, mažytis langelis, voratinkliai, bet pigu. Dviračiu iš Kauno atsivežiau iš vytelių pintą lengvutę dukros lovytę ir prasidėjo mamos, dieduko ir mano kelionės dviračiais tarp Kauno ir Kačerginės, nes pinigų autobusams neturėjom. Grupės draugai geranoriškai leido man pasirinkti budėjimų grafiką taip, kad mudviejų su mama budėjimai nesutaptų. Su ja beveik nesusitikdavom, prasilenkdamos kur pakeliui tik pamojuodavom viena kitai ar persimesdavom vienu kitu žodžiu:
– Ar viskas gerai?
– Gerai.
Aš mačiau, kad nebuvo gerai, bet neatrodė ir labai blogai. Vaistai paskirti, beliko laukti ir tikėtis.
Su vyru susitikdavom dažną budėjimą, bet jis su manim nesikalbėjo, nė sykio nepasidomėjo mergaitės sveikata ir, žinoma, mūsų neaplankė. Draugai kaip anekdotą pasakojo, kaip jis kasdien ilgai klauso savo kuruojamos ligonės, jaunos mergaitės, įtariamos sergant reumatu, širdį, vis prilaikydamas krūtį ranka. Man tai nebuvo svarbu. Piktdžiugiškai pagalvojau, kad jei vaikas numirtų, vyrui nepasakyčiau – kažin, kada pasigestų? Pasibaisėjau savim.
Vieną nuostabų rytą dvelkiant lengvam vasaros vėjeliui nuo Nemuno, grįždama iš naktinio budėjimo, dainuodama leidausi dviračiu naująja, jau beveik baigta, automobilių lenktynių trasa į Kačerginę – grožybė miško, upės slėnio, gaivumas ryto!
Artėdama prie  namų staiga pajutau specifinį kvapą – sykį jį užuodęs  nepamirši. Aš jau jį žinojau – taip dvokia atsivėrusio plaučių absceso pūliai. Iš kur tas kvapas čia? Nusmelkė baisi nuojauta – taip, mama neišvažiavusi į darbą, nes dukra kažkaip keistai ne tai kosti, ne tai vemia pūliais. Dabar jau beveik liovėsi. Vaikas nurimo, užmigo, o kai išmiegojo, paprašė valgyti ir ėmė linksmai čiauškėti – tarsi  nė nebūtų sirgusi. Nuo tada jos sveikata kasdien gerėjo, tik reikėjo iš naujo mokyti vaikščioti.
Radus stalčiuj paslėptų tablečių, man kilo negeras įtarimas. Išklausinėjau mamos – taip, ji visą tą laiką negirdydavo mergaitei antibiotikų, nes, jos nuomone, cheminiai vaistai yra nuodai, organizmas turi pats susitvarkyti.
– Matai, juk puikiausiai sveiksta ir be jų.
Aš žinojau tą mamos nusistatymą, bet kad ji galėtų taip padaryti ir neįspėti manęs, tikrai netikėjau. Ilgai negalėjau atsipeikėti po patirto siaubo.
Atostogos!
Prinoko žemuogės, mėlynės. Su dukra ištisas dienas praleisdavom miške, ją ir dienos miego migdydavom sudedamoj lovelėj, o mes kuris  nors sėdėdavom šalia ir gainiodavom uodus. Vaikas dar toli nenueidavo, o aš nepanešdavau, tuo labiau mama. Bet yra bėda, būtinai ateina ir pagalba. Vieną savaitgalį naujai atidarytoj trasoj įvyko automobilių lenktynės. Pusė Kauno suvažiavo į Kačerginę jų žiūrėti, buvo daug autoparduotuvių. Kitą rytą vos prašvitus išėjusi į mišką pauogauti po eglele aptikau primėtyta butelių, toliau dar daugiau – palei visą trasą. Parėjau į mūsų palėpę, pasižadinau dieduką ir mudu triūsėm iki pietų, nešėm butelius maišais, paskui juos pardavę nupirkom sportinį vežimėlį dukrai ir dar liko pinigų mano žieminiams batams.
Vieną dieną horizonte pasirodė vyras su kraitele trešnių iš tėvų sodo – po praktikos grįžęs namo, tėvams visaip melavęs, kodėl vienas, bet jie jo kuriamom istorijom nepatikėję ir išvarę taikytis su manim:
– Arba grįžk su žmona ir vaiku, arba mums ne sūnus!
Taigi, atvažiavęs. Toks jau buvo, griežto žodžio paklausydavo. Nei jis jautėsi kuo prasikaltęs, nei labai atsiprašinėjo, nei, pagaliau, man tų jo atsiprašinėjimų reikėjo. Išvažiavom į jo tėviškę visi trys. Žinojau, kad šeimos nebėra, bet tuokart  nieko  nesakiau. Dar ilgai nesakiau. Ir nepapasakojau, kas buvo nutikę dukrai.
Mergaitė, kurios širdies taip kruopščiai klausydavęsis jaunasis daktariukas, po kurio laiko atvažiavo į kaimą jo ieškoti, bet, pamačiusi kieme mane su dukryte ant rankų, neišdrįso užeiti – pasikalbėjo su manuoju prie vartų ir vis gręžiodamasi nuėjo keleliu per laukus. Paskui dar buvom ją susitikę Palangoj, bet čia labai pravertė tiesus, aršus mošos, angies, charakteris – akimirksniu suvokusi kame reikalas, ji pasivedėjo mergužėlę į šalį ir jai kažką taip susakė, kad toji nuėjo nebeatsigręždama.
Po tos vasaros į Kauną grįžom dviese – dukra liko pas mamalę su papale. Aš ją lankydavau beveik kiekvieną savaitgalį, nes studentiški lengvatiniai bilietai kelionei traukiniu buvo tikrai įperkami, o manasis net per žiemos atostogas geriau išvažiavo į ekskursiją į Maskvą. Nuotraukose iš kelionės įvairiais rakursais žvelgė dailus, sutrikęs jau kitos, greičiausiai jo adoruojamos, mergaitės veidelis.