Trečiame kurse mudviejų gyvenimas įsisuko kaip karuselė. Paskaitų, užsiėmimų tvarkaraštis buvo labai įtemptas, laikas padalintas tarp Instituto Mickevičiaus gatvėj, Klinikų Žaliakalnio gale ir Raudonojo kryžiaus ligoninės (I Tarybinės) prie Soboro, perėjimams skirta valanda ar kiek daugiau, per ją reikėdavo dažniausiai pėsčiomis nueiti nemenkus atstumus, nes patogių autobusų maršrutų nebuvo, o ir taupydavom kapeikas. Rudens semestrą ypač sunku buvo man, nes tų maršrutų kryžkelėj turėdavau suskubti užsukti į bendrabutį  Dainavos 3, ant paties Žaliakalnio šlaito viršaus, pamaitinti kūdikį.
 Užsikabaroju, būdavo, šlaitu nuo P. Mažylio ligoninės iki Dzūkų laiptų papėdės, užbėgu jais tekina, dar į ketvirtą bendrabučio aukštą, uždususi ant vienos rankos laikau dukrą, kitoj užrašai ar knyga – reikia ruoštis sekantiems darbams. Mamai nuobodu vienai su vaiku, tai man atėjus ji kalba nesustodama, bet aš išmokau negirdėti. Visa laimė, kad mano mama dirbdavo ne kasdien, ji tris dienas, net po naktinio budėjimo, ateidavo išleisti mus į paskaitas, bet ketvirtąją, kai budėdavo dieną, reikėdavo ką nors sugalvoti. Kartais mudu pasikeisdami praleisdavom paskaitas, darbus, vėliau atidirbdami su kitom grupėm, kartais pasisiūlydavo kas nors iš grupės draugų, yra gelbėjęs net kažkuris iš vaikinų, grupės vadovė. Kartais dar ponui Dievui nekėlus nustumdavau vežimėlį tetai į Kęstučio gatvę, o, yra buvę, ir draugei į Panemunę, ji taip pat turėdavo laisvų dienų – taip, tai pačiai draugei, kuri man esant ligoninėj, liko nakvoti mūsų kambarėly.
Po Naujų metų pradėjom minti takus bandydami įsiprašyti  į lopšelį – tai, atrodė, būtų palaima, bet niekas nieko mums nežadėjo, visur buvo eilės. Pinigų, pažinčių neturėjom. Atrodė, nėra jokios prošvaistės, buvom pavargę, pikti, pastoviai alkani. Laimei, mergaitė augo sveika, nežinojom, kas tai yra keltis naktimis prie sergančio vaiko.
Ne veltui studentai sukūrė dainą:
 
Mne tak malo dano – dve bumaški v četyre nedeli,
Ja davno ih proel i dūša jele deržitsa v tele.
V zvone každovo dnia nedajot mne želūdok pakoja –
Deneg net u menia! Žiznj, ty znaješj, što eto takoje?*
 
* Duota man taip mažai – keturiom savaitėm tiktai du popierėliai / jau seniai juos pravalgiau, menkam kūne vos laikosi siela. / Kasdienos gaudime, skrandis mano ramybės neduoda / pinigų neturiu – ar žinai, gyvenime, kas tai yra?
                                            (Laisvas vertimas)
 
Man svaigsta galva ir nuolat noriu miego. Ir valgyti. Sykį žiūrėjau, žiūrėjau, kaip godžiai vaikas kerta košę, ir nualpau. Dukrytė nebadauja, tuo pasirūpinu. Išsigelbėjimu tapo senamiesčio turgus, kuriame apsilankau dažną dieną – po paskaitų, kai turgus jau tuštėja ir kaimiečiai su viltimi dairosi kiekvieno pavėlavusio pirkėjo, susitaikę su mintimi,  kad gal geriau pigiau atiduoti, bile tik  nereiktų vežtis atlikusių prekių namo.
Kai dabar kartais tenka pravažiuoti pro skverą buvusio Kauno senamiesčio turgaus vietoje, negaliu patikėti, kad jo nebėra – jis atrodė toks amžinas, gyvas, pulsuojantis, klegantis, su kaimo kvapais, spalvomis, žmonių tipažais, toks neatsiejamas nuo paties miesto. Man vaidenasi, kad jis, anų dienų turgus, tebėra, kad kaip ir tada tebešurmuliuoja, tik prasmegęs po žeme, bet išlikęs žmonių atminty ir miesto istorijoj, o vietoj jo įrengto nedidelio skverelio vidury pasodintas vienišas medelis tarsi ženklina jo buvimo vietą. Buvo tai taip neseniai, prieš pusšimtį metų,  mano kartos gyvenimuose jis ir dabar gyvas.
Mašinų tuo metu buvo reta, bet arklių dar buvo nemažai. Į turgų atvažiavę kaimiečiai juos rišdavo prie buomo palei buvusios tarpukario prezidentūros tvorą, kai kurie įvažiuodavo ir į patį turgų. Žmonių daug, grūdasi, murdosi. Gyva ir triukšminga jau ir turgaus prieigose, čia vyksta prekyba iš po skverno, minios stumdomi, grumdomi garsiai kalbasi susitikę pažįstami. Prie turgaus tvorą atstojančių valdiškų pardotuvėlių akimirksniu susiformuoja žmonių eilės – „padavė“ apelsinų ar kiaulių kojų, galvų. Abipus gatvės ant žemų namų palangių taip, kad matytų viena kitą, sėdi čigonės, akylai stebi minią, pakalbina nusižiūrėtą žmogų, siūlosi paburti – žiūrėk, kažkurį ir prisišnekina, ypač moteriškes, bet ir burdamos mato viską, kas vyksta aplinkui.  Iš minios išnyra čigoniukai, glaudžiasi, kažką joms paduoda, greičiausiai nugvelbtus pinigus. Nors paties turgaus aikštė grįsta, bet purvina, duobėta, tik ir žiūrėk po kojomis, kad neįstotum į dvokiančios tyrės pelkę ar arklio paliktą krūvelę.
Mėgstu turgų. Nerdavau į pačią jo tirštumą, dėl visa ko spausdama kišenėj piniginę su varganais studento rubliais, kad koks kišenvagis nepasigodėtų, ir pamiršdavau viską, būdavau savo stichijoj – šmirinėdavau, žiūrinėdavau, kalbindavau prekeivius, klausinėdavau kainų, derėdavausi, nors nė nesirengdama pirkti, nueidavau, grįždavau, vis pašmaikštaudama, sukeldama juoko pliūpsnį, kartais ir gerokai įerzindama kokią šykščią gaspadinę. Ilgainiui mane prekeiviai ėmė atpažinti, šypsodavosi dar nė neprakalbusiai, kviesdavo prieiti, siūlydavo pirkti žąsį ar kalakutą, sūrį, bet nesupykdavo, kai nepastebimai nueidavau tuščiomis, nes mano dėka žmonės burdavosi aplinkui, užsikrėsdavo linksmumo virusu ir prekyba pagyvėdavo. O aš pagaliau išnirdavau į Vilniaus gatvę su puikiu dienos laimikiu – porcija ar dviem paukštienos, t. y. su į pundelį surištom gaidžio ar žąsies kojelėm, kakleliu, skrandeliu ir kepenėlėm, ir visas tas gėris man atitekęs už 10 kapeikų, stiklainyje puikuodavosi keli įdaužti kiaušiniai, kokios  geraširdės šeimininkės, neapsikentusios, kad vis prieinu ir iš naujo klausiu, už kiek juos atiduotų, paprasčiausiai padovanoti. Panašiai apsirūpindavau daržovėm, vaisiais.
Ne, dukrytė nebadavo. O ir mudviem su vyru nebūtų buvę taip striuka, jei žmogui būtų gana duonos. Mums buvo negana, reikėjo visur dalyvauti, viską pamatyti. Nuo kelių mėnesių mergaitę visur nešdavomės kartu – į koncertus halėj, sporto varžybas, netgi teatrą – tada įleidavo su mažais vaikais, o ji būdavo rami, tylutėlė, niekada neverkdavo; ypač mėgo muziką.
Nors mums daug padėjo mano mama, bet gyvenom su nuolatiniu rūpesčiu, kas rytoj išleis į paskaitas, kaip išsiversti su menkais pinigėliais.
Draugai žinojo mūsų vargus, užjausdavo, pagelbėdavo, mergaitės kartais pasiimdavo dukrytę ir šiaip, pažaisti ir aš galėdavau valandą kitą numigti. Taip ir augo bendrabučio vaikas. Sykį draugai gatvėj sutiko verkiančią merginą, išklausinėjo, kas gi nutikę. Ji buvusi susitarusi su Kaune įsikūrusia drauge, kad kaip ir ši pabėgs iš tėvų namų kaime, nes ten gyventi nebeįmanoma, tėvai girtuokliauja, mušasi, o draugė padės jai susirasti darbą. Tiesa, susitarta buvę prieš kelis mėnesius, ir štai dabar, atvažiavusi į Kauną draugės nerado, išvažiavusi kažkur, nė šeimininkei nepasakiusi kur. Nežinanti ką daryti – namo  grįžti nebenorinti, o mieste nieko nepažįstanti.
Atvedė draugai mergaitę pas mus – priglauskit, ji sutinka prižiūrėti vaiką ir be algos, tik už valgį. Bent laikinai, kol susiras ką nors geriau. Priėmėm. Iš komendanto išprašėm dar vieną lovą, patalynės komplektą ir kambario kertėj įsikūrė nauja gyventoja – linksma, šneki, mokanti apsieiti su vaiku. Tada jau gyvenom kitam, dideliam, šviesiam kambary. Duoną dabar teko dalinti nebe į tris, o į keturias dalis. Šiaip taip vertėmės.
Atsimenu to mūsų bendro gyvenimo vakarus, kai nedegdami šviesos negarsiai kalbėdavomės iki vėlumos – mergaitė mėgo ir mokėjo pasakoti – įdomios, nenuspėjamos buvo jos istorijos, kaip tūkstančio ir vienos nakties pasakos. Kartais pagalvodavau – iš kur ji jas ir traukia, tas savo isorijas, kaimo vaikas, tokia jauna, ar jai bent yra dvidešimt? Juk ir knygose tokių dalykų neprisiskaitysi. Klausti nedrįsau.
Kovo 8-ąją ji mane pasveikino su Moters diena ir sėdant vakarieniauti ant stalo pastatė didelį butelį pigaus vyno. Mudu su vyru mėginom protestuoti – dar turim iki rytojaus paruošti konkursinį straipsnį apie alkoholio žalą.
–  Tai būtinai reikia išgerti, nes ką jūs galit parašyti, nežinodami, kas tai yra?
Nepratę greit apsvaigom, buvo linksma. Gėrėm, bet neužmiršom apie straipsnį –  rašėm visi trys ir kvatojom, vienas kitą papildydami ar supeikdami, įterpdami naujas pastraipas ir išbraukdami nepatikusias – manau, kad vaizdas buvo ne prastesnis negu Zaporožės kazokams rašant laišką turkų sultonui. Mudvi pagaliau nugriuvom miegoti, o vyras liko perrašyti straipsnį į švarraštį – nusprendėm, kad jis liko blaiviausias ir jo rašysena gražiausia.
Konkurse laimėjom pirmą vietą ir mūsų straipsnis buvo atiduotas spausdinti „Kauno dienai“, net honorarą gavom. Pagalvojom, kad būtų teisinga ir jį pragerti, bet dviese nei šis, nei tas – mergaitės pas mus tada jau nebebuvo, vieną dieną ji dingo neįspėjusi, neatsisveikinusi, palikusi mūsų dukrytę senutei bendrabučio budinčiajai. Vėliau nugirdom, kad ji susirado namų šeiminikės vietą dėstytojų šeimoj, kur niekas neskaičiuoja kapeikų duonai ir moka gerą algą. Po poros mėnesių pasiekė gandas, kad  ir iš ten dingo, apvogusi šeimininkus. Vėliau buvo sugauta Rygoj, kur buvo spėjusi susirasti darbą aukšto partijos veikėjo namuose, bet ir ten apsivogė ir sėdo į kalėjimą – ne pirmą kartą. Ne iš namų ji tada buvo pabėgusi, kai verkė ar vaidino verkiančią gatvėj, o paleista  atsėdėjusi bausmę. Iš mūsų nieko nepaėmė, manau, tik todėl, kad nebuvo ką imti. Štai iš kur jos tokios vaizdingos tūkstančio ir vienos nakties pasakos! Gaila mergaitės, buvo šauni, nuovoki – jei tik ne tokiu keliu būtų pasukusi.