Santrauka:
Skaudančią sielą vystau.
brėško rytas
ir medžiai braidžiojo žolę
pasilenkę iškelti virš pamario saulę
aš ėjau dangumi
apkabinusi žemę
ir lyg putino uogom
lūpom kartojau
kad virš medžių
vis tiek niekada neužaugsime
kad už saulę
karščiau niekada nemylėsime
tik už žolę žemiau
vienąkart atsigulsime
kaip vanduo ežere
užsimerkę tylėsim
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-08-13 07:36:09
Trumpas, bet gilus ir brandus...
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2014-08-12 18:04:05
Čia nuolankumas gražus, leidžia eiti dangumi.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2014-08-12 14:10:01
Vertikalios pynės... Gražus tylėjimas.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-08-12 14:06:23
Medžiai, saulė gal ir nėra itin savitos raiškos priemonės, tačiau eilėrašty yra savitumo.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-08-12 11:00:19
Platus sielos tvarstis, geras pasirinkimas, būtinai užgysi..