brėško rytas
ir medžiai braidžiojo žolę
pasilenkę iškelti virš pamario saulę

aš ėjau dangumi
apkabinusi žemę
ir lyg putino uogom
lūpom kartojau

kad virš medžių
vis tiek niekada neužaugsime
kad už saulę
karščiau niekada nemylėsime

tik už žolę žemiau
vienąkart atsigulsime

kaip vanduo ežere
užsimerkę tylėsim