Santrauka:
milijardas tylėjimo yra žmoguje
Daug bjaurasties pasiekti tylą:
laiką kerpi kaip tempiamą paklodę –
išbėga purpurinė proza
daugiausia monologais.
Daug bjaurasties: kalba kalbos neklauso,
prazvimbdama zigzagais lenkia viena kitą,
pavargusi, kaip musė tūpia praustis.
Ramiau... Argi ramiau?
Spėlioju tavo man paduotą tylą –
vėdinasi mintis pusiau nepadalyta.
Iš tikro kartais būna dingsta sakinys,
ir lieka didingumas:
netiksi laikrodžiai,
atlenkiama vinis –
nuimtas visa gaubęs apdulkėjęs rėmas.
Vėl oras tampa spindintis,
ir nebesutelpa į žmogaus spindį
besispiečiąs tylėjimas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2014-08-11 09:13:56
Puikiai atskleista tema.
Labai patiko pabaiga, kas būna, kai iš tikro kartais dingsta sakinys...