Daug bjaurasties pasiekti tylą:
            laiką kerpi kaip tempiamą paklodę –
              išbėga purpurinė proza
                 daugiausia monologais.
 
Daug bjaurasties: kalba kalbos neklauso,
  prazvimbdama zigzagais lenkia viena kitą,
      pavargusi, kaip musė tūpia praustis.
        Ramiau... Argi ramiau?
            Spėlioju tavo man paduotą tylą –
             vėdinasi mintis pusiau nepadalyta.
 
 Iš tikro kartais būna dingsta sakinys,
  ir lieka didingumas:
              netiksi laikrodžiai,
               atlenkiama vinis –
                    nuimtas visa gaubęs apdulkėjęs rėmas.
                        Vėl oras tampa spindintis,
                           ir nebesutelpa į žmogaus spindį
                                          besispiečiąs tylėjimas.