Atėjo ir praėjo baisioji antro kurso žiemos sesija su anatomijos ir histologijos egzaminais, po kurios dar keletas draugų išvažiavo namo. Mano vyras, kaip ir buvau laidavusi, anatomijos egzaminą išlaikė ketvertui ir nė iš vieno dalyko neturėjo skolų. Gyvenimas stojo į vėžes, bet netrukus ramią dienų tėkmę sudrumstė gandai, kad priimtas įstatymas – studentus vaikinus šauks į armiją. Buvo sunku patikėti, vis dar vylėmės, kad tai netiesa, bet atėjo skirta diena ir visi grupės vaikinai nuo pat ryto išėjo į karinį komisariatą. Tylu, neramu tapo institute, dar tyliau bendrabuty, niekam nesinorėjo lindėti kambariuose, tai kaip vaiduokliai klajojom, būriavomės koridoriuose, sulaukę sugrįžtančių išklausydavom nuosprendžius – išsisukau arba išeinu, iš lūpų į lūpas keliavo pasakojimai apie tai, kaip vyksta atranka. Niekam nekilo mintis klausti, kaip išsisukai, kas kaip išmanė, taip save ganė. Ilgai nesiskirstėm, kol, jau naktį, grįžo paskutiniai, tik negrįžo manasis. Dabar jau viena klajojau po bendrabutį, ilgai sėdėjau ant priebučio laiptų nuo kalno žvelgdama į naktinį Kauną, su siaubu galvodama, kaip gyvensiu, jei liksiu viena, kaip auginsiu kūdikį, kuriam jau netrukus laikas gimti. O ir vyro buvo gaila, jis nė už ką nenorėjo eiti į armiją, tai buvo vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl stojo mokytis, bet štai neganda pasivijo ir čia.
Paryčiais sugrįžau į kambarį, būdravau vis dar klausydamasi žingsnių už durų – savąjį pažinčiau iš tolo, bet reti praeiviai vis ėjo pro šalį. Prisnūdau. Prabudau tik kai vyras nenusirengęs prigulė šalia ir pravirko – graudžiai, vaikiškai, nepaguodžiamai. Supratau – išeina.
– Kodėl taip ilgai negrįžai, kiti jau seniai parėjo?
Jis ėmė kalbėti – nerišliai, teisindamasis, kažko nepasakydamas, lyg pats mėgindamas suprasti, kas atsitiko, ką padarė ne taip, lyg pildydamas pareigą man viską paaiškinti, bet kartu ir neišsiduoti – kažko, ko man nepriklauso žinoti. Kalbėjo, kalbėjo, pats susipainiojo savo kalbėjime, staiga susirangė į kamuoliuką ir pusėj žodžio užmigo. Iš to nerišlaus jo sapaliojimo  nesupratau nieko tikro.
Rytą nė mintis nekilo eiti į paskaitas. Kai manasis nubudo, jau buvo įdienoję. Nustebo, kai paklausiau, kada turės išeiti:
– Iš kur ištraukei, kad išeinu? Lieku.
Dabar nustebau aš. Mėginau išklausti, kaip viskas buvo, bet jis užsisklendė savy – taip ir nepapasakojo, kas gi tą naktį įvyko kariniam komisariate, kodėl taip ilgai negrįžo ir kaip sugebėjo išsisukti. Ta tema liko tabu ilgiems metams, net tada, kai man jau viskas buvo žinoma, ji slėgė vyrą ir skaudino mane nepasitikėjimu. Jaučiau, kaip jam sunku, bet niekada daugiau nebepamėginau išklausti – gal visai kitaip būtų pasisukę abiejų gyvenimai?
Jonuškos taip pat į armiją nepašaukė. Jis jautėsi ramus – iš anksto buvo pasiruošęs atsarginį variantą – fiktyvius įrašus ambulatorinėje kortelėje, jo gyvenime viskas buvo numatyta, apgalvota. Juodviejų su Adeliuke draugystė nutrūko neprasidėjusi. Ji tai skaudžiai išgyveno, nepajėgė mokytis ir, neišlaikiusi pavasario sesijos, liko kartoti kurso. Mudvi retai besusitikdavom. Žinojau, kad vėliau nurimo ir puikiai  baigė mokslus.
 
Jau buvo kovo pabaiga, bet pavasaris neįpastai vėlavo, murzinas sniegas tebeslūgsojo gatvių pakraščiais, naktimis trukteldavo šaltelis, rytmečiais tvoros, medžiai būdavo šerkšnoti. Vieną penktadienio popietę pasijutau keistai, apėmė kažkoks nerimas, blaškiausi po mūsų kambarėlį nerasdama sau vietos, nenusitverdama jokio darbo. Mielai būčiau niekur nebėjusi, bet mudviem dar priklausė paskutinis budėjimas Klinikų chirurginiame skyriuje nuo pavakarės iki pusiaunakčio, sanitarių pareigose – slaugyti ligonius po operacijų, prausti, maitinti, nešioti basonus.
Išėjom pėsčiomis. Kuo arčiau Klinikų, tuo man darėsi aiškiau, kad tai ne šiaip sau nerimas ir kad reikia apsispręsti, ar man eiti į budėjimą, ar pro kitas duris – į akušerinį skyrių. Prie durų sugalvojom mesti kapeiką – burtai lėmė eiti gimdyti.
Nuėjau į priėmimo skyrių. Prieš keliantis liftu į akušerinį, sesutė klausia:
– Gal nori atsisveikinti su vyru? Tebelaukia koridoriuj.
Buvau besukanti durų linkui, bet, laimei, sienoj buvo veidrodis, o jame pamačiau žmogystą ir ne iš karto atpažinau save – valdiški, išblukę, suskalbti ligoninės rūbai kur per trumpi, kur per gerą sprindį nesueina, viena šliurė juoda, kita mėlyna, abi kiauros. Nusikvatojau.
– Ko? – klausia sesutė.
– Neisiu, – sakau, – atsisveikinti, juk tokia paskui visą gyvenimą vyrui vaidensiuos…
Paskui buvo ilga naktis, kurios neįmanoma pamiršti. Sužinojusi, kad esu studentė medikė, akušerė paprašė pagalbos, nes buvo kelios gimdyvės, o gydytojas ir antroji akušerė vis negrįžo iš operacinės, kur pakartotinai buvo operuojama moteris, ilgai gulėjusi nėštumo patologijos palatoje. Po pirmos operacijos ją buvo parvežę į skyrių,  gimęs sūnelis.
Aš ją mačiau. Ji visai nesidžiaugė, niūriai tylėjo, dar sunkiai busdama po narkozės, staiga sugriebė piniginę, apdalino sanitares pinigais, o akušerės paprašė pasakyti vyrui, kad sūnelio niekam neatiduotų, augintų pats – vestų gerą moterį, kuri jam padėtų. Žiūrėjau į ją, tokią gražią, jau su sidabro gija plaukuose ir nesupratau, kas vyksta. Gydytojo žvilgsnis buvo susirūpinęs, jis nesitraukė nuo ligonės, o netrukus ją vėl išvežė į operacinę. Po kelių valandų atėjo gandas – mirė. Retas sutrikusio kraujo krešumo atvejis.
Akušeriniam skyriuj gyvenimas nesustojo, kaip nesustoja niekada.
Tokia tuomet dar iš manęs tebuvo medikė – antras kursas, apie žmogaus gimimo misteriją nežinojau beveik nieko. Akušerė, rami, patyrusi moteris, neskubėdama nurodinėjo man, ką ir kaip daryti, ir mudvi beveik vienu metu priėmėm kūdikius. Abi moterys pagimdė mergaites. Tas naujagimių verksmas sukrečia. Man tai buvo pirma patirtis, nė neslėpiau džiaugsmo ašarų, o akušerė žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Apie save man nebuvo kada galvoti.
Apie pusiaunaktį nuėjau į tuščią, tamsią palatą, pro kurios langus matėsi vartai, galinė autobusų maršrutų stotelė – grupės draugai, o su jais ir manasis, po budėjimo ėjo namo, nuo vartų atsigrįžę dėl visa ko pamojavo man, nors juk tikrai negalėjo manęs matyti, ir nubėgo į paskutinį autobusą. Pasijutau vieniša, palikta, lyg kitame pasaulyje, bet rami – niekas už mane. Kai pagaliau suvirko ir mano pirmagimė dukrytė, virš Žaliakalnio stogų Kleboniškio miškų linkui jau ritosi ką tik patekėjusi didelė, skaisti, šalta pavasario lygiadienio saulė. Prasidėjo naujas būties ratas. Tapau motina, visam.
Buvau paskutinė tos nakties gimdyvė. Naktį budėjusios moterys ruošėsi perduoti pamainą, tvarkė dokumentus. Pakvipo kava. Pasiūlė ir man – atsigaivink, studente! Susirinko visos gimdyklos kampe prie mažo staliuko, pristūmė mano vežimėlį, gėrėm kavą užsikąsdamos kažkieno dovanotais pyragaičias ir tylėjom – papilkavę, pavargę jų veidai buvo liūdni, bet ramūs – toks gyvenimas, visada greta gimimas ir mirtis.
Niekada daugiau nesu gėrusi skanesnės kavos.
Dažnai atsimenu tą naktį – gražų, blyškų, rūstų veidą motinos, žinojusios, kad neaugins sūnelio, mirs, ką tik gimusio, mano rankose spurdančio naujagimio verksmą ir moters, kurios dukrytę priėmiau, riksmą kaskart užėjus sąrėmui:
– Mama! Maaama! Mamamamamamamaaaaaaaaaaamočkaaaaaaa....
Ji buvo rusė. Kažkur pasauly vaikšto mergaitė vardu Sveta. Pernai mudviejų dukterims sukako penkiasdešimt metų.