nuo laiko apsunkusios mintys
tarsi vieno avilio bitės
spiečiasi žalvariniam ąsoty
užkimęs balandis
graudulio giesmę kartoja
kol tylumos pilką raštą
perskrodžia ūkiantys garvežiai
o save aš paslepiu aukštoj žolėj
už karčiųjų pelynų kalvos
ten miega mano vienatvė
lyg sena pavargėlė padėjusi galvą
ant laukų purpurinių akmens
negyvena ten niekas
trobos stogus ir tvoras pametę
tik avys švelniavilnės
ten leidžiasi glostomos
ir užplūdus palaima paperka
sopančias širdis
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-08-10 21:04:32
Papirko... ir tos,,trobos stogus ir tvoras pametę''... ir ,,sena pavargėlė padėjusi galvą ant laukų purpurinių"
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-08-09 22:12:08
Tikrai geras tekstas, gera tokius skaityti, nusipiešiau tą vaizdą ir pelynai visai čia tiko.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-08-09 16:39:44
...atgaiva tokia poezija...net šviesiau po apniukusiu dangumi pasirodė...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-08-09 15:48:16
...švelni graudulio giesmė paglosto rugpjūčio ramumoje.
Ačiū Septintajai vasarai!
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2014-08-09 14:28:56
...už karčiųjų pelynų kalvos
ten miega mano vienatvė
lyg sena pavargėlė padėjusi galvą...
Tarsi tikrovėje matau karčiųjų pelynų kalvą.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2014-08-09 14:16:53
„palaima paperka sopančias širdis"
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-08-09 14:14:00
Palaimingoje vietoje ta vienatvė užmigusi...O pats eilėraštis vienu atodūsiu išlėkęs.