nuo laiko apsunkusios mintys
tarsi vieno avilio bitės
spiečiasi žalvariniam ąsoty
užkimęs balandis
graudulio giesmę kartoja
kol tylumos pilką raštą
perskrodžia ūkiantys garvežiai
o save aš paslepiu aukštoj žolėj
už karčiųjų pelynų kalvos
ten miega mano vienatvė
lyg sena pavargėlė padėjusi galvą
ant laukų purpurinių akmens
negyvena ten niekas
trobos stogus ir tvoras pametę
tik avys švelniavilnės
ten leidžiasi glostomos
ir užplūdus palaima paperka
sopančias širdis