Institute mudviejų laukia blogos naujienos – vyrui skirta vieta bendrabuty bendram vaikinų kambary, man iš viso neskirta, nes studentų sąraše mano pavardės nėra, ir toliau lieku kandidate. Nepaskirta ir stipendija. Kodėl? Juk dekanato atstovas per vestuves viską žadėjo, o sesiją išlaikiau penketais – kiti grupės draugai, buvę kandidatai, jau studentai, nors egzaminus išlaikė prasčiau? Kodėl?
Vyrui nesakau, bet man aišku kodėl – tėvelis buvęs politinis kalinys, dėl to ir iš karto studente nebuvau priimta, ir dabar tyčiojamasi.
Ieškoti teisybės nėra kada – sekančią dieną visą mūsų kursą dviem mėnesiam išveža į kolūkius. Vakare, jau pritemus, mūsų berželiais apkaišytas sunkvežimis sustoja prie nedidelio medinio namo – buvusios pradinės mokyklėlės, kuri iškelta į naujai pastatytą didelę mokyklą. Čia gyvensim. Esam kažkur greta Švėkšnos. Rausim linus.
Pirmą vakarą grupėj įsiplieskia konfliktas – kur gyvensim mudu, vaikinų ar merginų kambary, nes jie, kambariai, tik du. Kažkas pasiūlo protingą išeitį – man gyventi su merginom, vyrui su vaikinais, bet manasis griežtai pasipriešina – mes šeima! Aš į ginčą nesikišu, stebiu draugus – man juokinga. Liekam merginų kambary.
Valgyti mus vežioja į netolimą sodybą, kur yra didelė ubladė, ten stovi patogus, ilgas stalas, suolai, tokie pat ir kieme po medžiais, ten valgom, kai gražus oras. Maistą ruošiam patys, kasdien eilės tvarka po du nevažiuojam į laukus ir tampam virėjais. Maitina  sočiai, mums papjautas bekonas, kasdien atveža daržovių, obuolių, pieno – neribotai. Orai gražūs, tai ir darbas nevargina. Man patinka rauti linus, patinka draugų šurmulys, geras, sveikas nuovargis. Kad ne tas rūpestis, kur gyvensim grįžę, ar tėvelis sutiks ir toliau mane remti! Niekam neprasitariu, kad laukiuosi, bijau, kad nepaliktų pastoviai dirbti virtuvėje, man tai būtų tikra kankynė.
Aš vyturys, nubundu anksti, kai dar visi miega, tylutėliai išeinu, atsisėdu ant slenksčio ir svajoju. Tos priešaušrio valandos man labai brangios, tik tada galiu pabūti viena.
Sekmadienio rytą nubundu kaip paprastai ir nustembu neradusi savojo šalia. Atsikėlęs jau, matyt, seniai, nes pagalvė atvėsusi. Kur išėjo? Gal ir jam, kaip man, norisi pabūti vienam?
Mergaitės miega nepribudinamai, nes tik gerokai po pusiaunakčio parsirado iš šokių kaime, pilnos įspūdžių dar ilgai negalėjo nurimti, kalbėjosi, juokėsi. Už sienos, antrajam kambary, taip pat ilgai šurmuliavo vaikinai, sumigo tik paryčiui.
Manasis griežtai atsisakė eiti į šokius ir mokyklėlėj visą vakarą buvom likę vieni. Bandžiau išklausti, kodėl nenori eiti, bet jis tylėjo, tai ir aš nepasisakiau, kad nemoku šokti. Nejau ir jis? Kaip mažai mudu žinom apie vienas kitą.
Parėjo, išniro iš miglos, prisėdo šalia. Tylim. Rytas ramus, aušta lėtai, migla pirma nusidažo geltonai, paskui pro ją prasimuša saulė ir išryškėja dantyta miško linija, tolimesnės sodybos, netoliese garuoja juodas, vakar suartas laukas. Tokia tyla! Manasis tyli, tai ir aš nesiteirauju, kur buvo.
Pietaujant vadovas ima klausinėti, kodėl be leidimo išėję į šokius, kodėl taip vėlai parėję. Draugai nesislepia – o kas čia blogo? Paskui savo tarpe aiškinasi, kaip vadovas galėjo sužinoti, kas pasakė. Visų akys  nukrypsta į manąjį, bet jis ginasi. Man atrodo neįtikima, kad jis būtų galėjęs taip padaryti, ir aš jaučiuosi draugų užgauta, stoju savojo pusėn.
Dar ilgai šurmuliuoja visi, ginčijasi, kol nutaria, kad drauge su mumis negyvens, tegu deda mus kur nori. Šeima tai šeima, tegu ir gyvena atskirai. Delegatai siunčiami pas vadovą ir vakarop mudu persikraustom į netoliese esančios sodybos senos dviejų galų trobos verandą. Man visai nebejuokinga. Nors kasdien dirbam, einam pietauti, važiuojam, grįžtam iš laukų drauge su visais, jaučiuosi kaip tremty, su mumis niekas nesikalba ir mane tai labai slegia. Ir tarp mudviejų juodas katinas perbėgęs, kažkokia siena stovi, kažkas, ko nepasakėm. Jaučiu jo pyktį ir nesuprantu už ką. Neklausiu – jei norės, pasakys pats. Tyli. Galimybė prabilti mažėja su kiekviena diena. Draugai po truputį užsimiršta, ima kalbėtis, bet aš atsakau tik žodžiu kitu – ne, nepykstu, o ir nepykau, tiesiog skaudu, o paskui ir nebepasigendu. Daug sunkiau ištverti tylint su savuoju – visas dienas, visas naktis ir aš su ilgesiu atsimenu mūsų vasaros naktinėjimus kaime prie Babrungo jūros, kai jis atvirai kalbėdavo, kalbėdavo. Rodos, dabar jau galėčiau suprasti viską, jei pasakytų, bet tylos suprasti  negaliu.
Tai darosi nebepakeliama ir aš kiekvieną laisvą valandėlę, nenorėdama likti dviese su savuoju, viena išeinu klajoti po apylinkes, netoliese susirandu jaukų beržynėlį, sėdžiu ant kelmo, skaitau ir po truputį toks gyvenimas man  ima patikti, nebekreipiu dėmesio nei į draugų abejingumą, nei į piktus savojo žvilgsnius. Kodėl turėčiau kankintis, jaustis kalta? Juk aš nėjau draugų skųsti, juk neslepiu, neturiu ką slėpti nei nuo draugų, nei nuo savojo, kodėl mane teisia? Pagal principą „Mūž i žena – adna satana“? (Vyras ir žmona – tas pats šėtonas).
O jei būčiau jį prakalbinusi? Tikrai būčiau, jei būčiau mylėjusi.
Kartą mane, praeinančią pro nuošalią sodybą, pakalbino ne ką už mane vyresnė moteris, pasikvietė į kiemą, vedžiojosi po sodą, rodė gėles, o paskui sėdėjom verandoj, valgėm kriaušes ir kalbėjomės – apie kaimą, apie gyvenimą vienkiemy žiemą, apie jos neišsipildžiusią svajonę mokytis – buvo vyriausia šeimoj, reikėjo dirbti. Ir aš nejučia papasakojau kai ką apie save ir prasitariau, kad laukiuosi. Kaip ji apsidžiaugė!
– Tik nebijok, jei duoda Dievas dantukus, duos ir duonos, kaip nors išvargsit, išauginsit. Man neduota, niekada neturėsiu vaikų...
Štai tada aš pirmą sykį pajutau nerimą – kaip išauginsim? Kai vaikutis gims, mūsų dar lauks daugiau nei ketveri studijų metai. Kaip?
Moteris palydėjo mane keleliu, atsisveikinant įdavė stiklainį medaus – tau reikia. Paskui dar kelis kartus susitikom, tokios artimos pasijutom, kaip seserys, o kai mes jau ruošėmės važiuoti namo, tamsią, dulksnotą dieną ji pasikvietė manąjį  pasigauti dvi žąsis – vežkitės  gyvas, kada norėsit, tada nusipešit, pagalvėlę ateinančiam iš plunksnų, pūkų pasidarysit...
Padėkojau nuoširdžiai. Ir draugų patyčios neskaudino – aš jau žinojau kažką, ko jie dar nežinojo. Taip ir pargirgsėjom į Kauną berželiais kaišytu sunkvežimiu, jau vėlų rudenį.