Sodybos pakraščiais auga penkios didelės, plačios trešnės – skiepai dar prieš karą parsivežti iš Vokietijos, kur jaunystėj papalė dvejus metus kaip jaunasis ūkininkas mokėsi sodininkauti. Uogos geltonos, didelės, saldžios, jų daug. Tarp šakų dūzgia vapsvos.
Rytoj Palangoj Rokas. Atlaidai.
Papalė stovi  po trešne ir užvertęs galvą žiūri į uogas, negalėdamas jų pasiekti. Manasis atsineša kopėčias ir skabo iš pašakių, o aš karstaus po medžius, įsirangau iki pačių viršūnių – štai kada pravertė vaikystės pomėgis. Mamalė paėjėja toliau, įsitveria trobos kertės ir šaukiasi Dievo vardo – iškrisi, užsimuši! Priskinam pilną senovinį fanerinį lagaminą, kitą rytą palydim papalę, padedam nunešti iki autobuso – išvažiuoja į Roką. Daugybę metų taip, tik medžiai vis didyn, o patys vis senyn, vis sunkiau nuskinti. Ir taip daug uogų lieka paukščiams.
 
Baigiantis vasarai, praėjus darbymečiui, visa šeima kasmet važiuojanti prie jūros. Rytoj! Išklausyta prognozė – be lietaus. Mamalė atsiveda kaimynę, parodo, kuo pašerti paršiukus, palesinti viščiukus. Tik dieną, vakare jau sugrįšim. Niūniuodama skubinasi per kiemą iš ubladės į namus, iš namų į ubladę, suruošia lauknešėlį maisto. Surenku skalbinius nuo virvės. Papalė šveičiasi išeiginius batus.
– Sūnau, o kuriuos marškinius tu vilksiesi? Duok, išlyginsiu. – Tai klausia mamalė ir dėbteli į mane. Mudu susižvalgom, juokiamės:
– Mamale, pratinkis, sūnus jau turi, kas jo marškiniais pasirūpina...
Juk, rodos, nenorėjau užgauti, bet mamalė įsižiūri į mane suapvalėjusiom, giliom akim, matau, kaip jose kaupiasi ašaros, virpteli smakras ir ji išbėga raudodama. Pasijuntam nejaukiai. Manasis nuėjęs bando raminti, bet tik įpila žibalo į ugnį. Aš nė nemėginu. Paskui papalė nueina, atsisėda greta ant suoliuko ir tyli. Rauda rimsta. Jiedu ilgai patyliukais apie kažką kalbasi.
Kitą rytą mamalė atsisako važiuoti, jokie atsiprašymai ir įkalbinėjimai negelbsti. Nuo kalvelės atsigrįžtu – stovi tokia vieniša kieme, pasikišusi rankas po murzina prijuoste. Jaučiu žvilgsnį į nugarą. Kokį? Piktą? Graudų? Džiaugsmo kaip nebūta.
Kai prisimaudę jūroj, pavargę sukrintam ant smėlio ir aš užsimerkusi mėgaujuosi šiluma, pajuntu rankas, liečiančias mano krūtis. Krūpteliu – angis pergalingu žvilgsniu žiūri į mano vyrą:
 – Juk sakiau, ji nėščia!
Vėl užsimerkiu, nieko neatsakau, bet juk manęs nė neklausia. Šypsausi.
Manasis kažkodėl neigia akivaizdų dalyką. Taip, aš jau nėščia ir man gera. Man visai nesvarbu, ką galvoja angis, mudu žinom tiesą, tik nesuprantu, kodėl jis meluoja. Kam to reikia? Šmėsteli mintis – gal ir man meluoja? Tikriausiai. Bet apie tai pagalvosiu kada nors vėliau, būtinai jo paklausiu, privertusi žiūrėti į akis, o dabar man ramu ir gera šniokščiant jūrai ir vyro žvilgsniui glamonėjant mano jauną kūną su brinkstančiomis krūtimis, bet dar lygiu, paslapties neišduodančiu pilvu. Nežinau, ar noriu kūdikio, apie jį beveik negalvoju, bet man džiugi ta žinia, jaučiuosi pakylėta virš viso pasaulio. Moters lemties išsipildymas – nuostabiausia, kas gali nutikti.
 
Kitą savaitę lyja kelias dienas iš eilės, lindim namie, mokomės. Kai mokytis nusibosta, pasiimu knygą, bet trikdo, kad mamalė vis ateina ir ateina į kambarį, žiūri į mane su priekaištu, bet nieko nesako. Negana mama visą vaikystę persekiojo už skaitymą, turėdavau slapstytis, tai dabar ir anyta aiškiai nepatenkinta. Surizikuoju, pasiūlau jai Žemaitės tomelį – čia rašoma apie kaimą, paskaitykit, gal patiks.
Atsakymas apstulbina:
– Aš nemoku skaityti...
Negaliu patikėti. Papalė pritardamas linkteli galvą:
– Perskaito tik didžiosiom raidėm parašytus gatvių, parduotuvių pavadinimus. Pasirašo padėdama tris kryželius.
Visą korespondenciją veda papalė, jis ir laikraščius garsiai paskaito.
 
Nė nepastebėjau, kada papalė sodo pakrašty sukasė plačią ilgą lysvę – pasisodinkit braškių, kitąmet atvažiavę rasit uogų. Sodinam – vyras kasinėja tinkamus daigus iš seno braškyno, o aš daigstau. Kai darbą baigiam, papalė nuėjęs ilgai stovi prie lysvės, net pasilenkdamas kažką apžiūrinėja. Parėjęs klausia, kodėl pagilinau vagas, o kai atsakau, kad taip reikia, nes žemė drėgna, sunki, daigai, jei pasitaikytų lietingas ruduo, per žiemą iššustų, nusišypso. Mamalė žiūri nustebusi. Su nuoskauda galvoju – ko nepadarė mano noras mylėti, įveikė darbo mokėjimas. Archaiškas valstietiškas geros marčios modelis – ne veltui mamalė vis kartoja posakį, kad iš kaktos gražumo ant duonos sviesto netepsi.
 
Paskutinis rytas kaime. Nubundu anksti, bet kieme jau girdžiu kalbantis – iš tiršto rūko dusliai atsklinda mamalės balsas, tai pritylantis, nutolstantis, tai vėl priartėjantis. Mane apima džiaugsmas – šiandien važiuosim į Kauną, poryt rugsėjo pirmoji! Pašoku iš lovos, plačiai atveriu langą – į tą baltą miglą, į artėjantį rudenį, į studentiškas dienas. Kaip viso to pasiilgau! Bet čia mano sąmonę pasiekia mamalės dudenimas, proverksmis, besiguodžiantis – ir ką  tu, sūnau, padarei, kaip tu su tokia gyvensi, juk matai, kas per žmogus – ne gyvenimui, per visą vasarą nė karto putros neišvirė, nesupranta, kad vyrui patarnauti reikia, vis su knygelėm, su siuviniu, virbalais, o darbo nesiima. Kad bent vaikų nebūtų, galėsi išsiskirti, dabar daug kas taip daro.
Manasis kažką sako, panašu, mėgina prieštarauti, bet nenugirstu jo žodžių, nes pastatęs krepšį su obuoliais ant suoliuko vėl paskui mamalę eina į daržą. Grįžta prirovęs morkų, o mamalė kiek apimdama laiko rankose keletą gražių didelių bulvių, plauna jas palašo vandeny, surinkusi bruka sūnui į rankas – paimk, įsidėk, bent pats rytais išsikepsi, juk moki. Matai juk, žmona anksčiau nepasikels, vyrui pusryčių nepaduos. Ne to lizdo paukštis! Ne to medžio birbynė! – ir balse jau aiškiai girdisi ašaros. 
Pasitraukiu nuo lango, kad nepamatytų, prisiglaudžiu prie sienos. Man graudu, man norisi verkti, man norisi būti ne čia – kažkur toli toli. Nepamilo! Ne to lizdo paukštis! Ne to medžio birbynė! Bet kažkas čia ne taip. Staiga suprantu, kad aš čia niekuo dėta – tai iš skausmo anyta taip, iš rūpesčio, iš ilgesio, apėmusio sūnui dar nė neišvažiavus, iš nuoskaudos, kad jis bus taip toli, kur ji  negali pasiekti jo topoti, o aš, nevertoji, būsiu su juo kartu.
Neišsiduodu girdėjusi. Nelabai kam ir terūpiu – mamalė krauna, talpina kaimo gėrybes, vis nurodydama sūnui ką valgyti pirma, kas gali pastovėti, o manęs tarsi nebūtų. Tėvui nematant parodo manajam žalią trirublę, įkiša ją į lagamino kišenėlę – čia aš nuo savęs, tau – ir dirsteli  į mane. Suprantu – nesikėsink į tai, kas ne tavo.
Po truputį anyta rimsta, baigiant pusryčiauti jau visai nepiktai sako, kad dabar žmonės gyvena nebe taip, kaip anksčiau, žmonos nebesirūpina vyrais, todėl tiek daug šeimų skiriasi.
– O kodėl tik žmonos turi rūpintis vyrais, o vyrai žmonomis – ne? Juk žmonos dabar dirba ir uždirba tiek pat, kiek vyrai?
Anyta neatsako, gal nė neišgirdo – mąsto kažką savo.
Į stotį lydi visa šeima. Kai jau ruošiamės lipti į traukinį, mamalė vėl susigraudina, apsikabinam nuoširdžiai, tylėdamos. Nubraukiu ašarą jai nuo skruosto. Nusišypso, graudžiai.
Pilnutėlis traukinys sunkiai išpūkščia iš stoties, paskui kantriai stoja visose stotelėse, kažkokiu stebuklu sutalpindamas visus laukiančius, o apie pusiaunaktį skambi, jaunatviška žemaitiška šnekta žadina Kauną – sugrįžo žemaitukai studentai.