Buvo labai karšta vasaros diena. Dangaus mėlynėje nesimatė jokio, net menkiausio debesėlio. Nesuvokiamas karštis alino visus: tiek žmonės, tiek gyvulius, tiek bet kokį augalą ar medį. Atrodė, kad išsigelbėjimo nėra iš kur ir belaukti...
Vieno nedidelio kaimelio pakrašty stovėjo vienkiemis. Jo kieme, nekreipdami į baisų tos dienos karštį, žaidė vaikai. Jų linksmas juokas ir klegesys skambėjo per visą kaimą, stebuklingai gaivindamas kiekvieną, kas jį girdėjo.
Staiga vaikai nustojo žaisti ir visi kaip vienas sužiuro į mišką, stūksantį netoli to kaimo. Juos nustebino nežinia iš kur atsiradęs vėjas, bėgantis medžių viršūnėmis. Praskriejęs mišką, vėjas nusileido žemyn į nuščiuvusį javų laiką ir neskubėdamas nužingsniavo juo, link to vienkiemio, kur sustingę vaikai stebėjo šią vėjo kelionę.
Vaikai susižvalgė ir netarę viens kitam nė žodžio susiėmė rankomis. Pakėlė jas į dangų, nuleido žemyn ir nepaleisdami jų, pradėjo bėgti ratu. Bėgdami ratu vaikai vienu balsu pradėjo linksmai šaukti nežinia iš kur atėjusius žodžius:
– Vėjau, vėjau, pasirodyk!
Vėjas, tarsi išgirdęs šį kvietimą, jau gan stipriais gūsiais bandė įsisukti į šį vaikų ratą, tuo vis labiau smagindamas juos. Po kiekvieno tokio jo bandymo vaikai dar garsiau ir džiaugsmingiau pradėdavo šaukti:
– Vėjau, vėjau, pasirodyk!
Tarsi pavargęs nuo šių pastangų vėjas staiga nurimo.
– Vaikai, o kodėl jūs kviečiate vėją? – pasigirdo balsas.
Vaikai nustojo suktis, paleido viens kito rankas ir pradėjo dairytis balso šeimininko.
Netoli nuo jų stovėjo jaunuolis. Rankoje jis laikė gražią baltą lazdą su juodu bumbulu viršuje. Pats jis irgi buvo labai panašus į tą lazdelę: balti bateliai, akinantis baltas kostiumas ir juodas cilindras ant galvos.
– Vaikai, tai kodėl jūs kviečiate vėją? – dar kartą paklausė jis.
– Vėjas yra geras, jis pučia į mus ir mums ne taip karšta. Gaivina mus jis, – atsakė vaikai nepažįstamajam.
– O argi vėjas nebūna kartais piktas ir blogas? – paklausė vėl jaunuolis.
– Ne, vėjas nebūna blogas. Žmonės būna blogi ir pikti. Ir tėvai būna negeri, bet ne visada. Mes paprašysim vėjo ir jis mūsų neskriaus, ir kad tėvų mūsų neskriaustų paprašysim vėjo, nes mes juos mylim. Ir kai būna jie blogi, vis tiek juos mylim, – išbėrė vaikai netikėtai pasirodžiusiam svečiui.
– Tu – vėjas? – paklausė vienas iš vaikų.
Jaunuolis nieko neatsakė. Jis nusišypsojo ir pradėjo sukti tarp savo rankos pirštų baltąją lazdelę. Gal sutapimas, bet jam taip besukant tą lazdelę, staiga atsirado vėjo sūkurys, kuris pakėlęs nuo žemės dulkes ir smėlį visiškai paslėpė baltąjį jaunuolį nuo vaikų akių. Sūkuriui nurimus vaikai jaunuolio daugiau nematė...
Tą patį vakarą praūžusi audra ir stiprus vėjas visiškai nušlavė nuo žemės paviršiaus šalia esantį kaimą ir nusinešė visų ten gyvenančių žmonių gyvybes. Tačiau šio kaimelio žmonės, jų vaikai ir turtas nė kiek nenukentėjo, nors buvo tik vieno kilometru atstumu nuo baisios audros epicentro.