Ar ne nuostabą naivią tau kelia
Iš ryto miglų išsibridęs ruduo,
Jeigu ten vakare
Buvo vasara mūsų žieduota įbridus?
Lyg raudotojos gervės
Subrido laukuos šermenims trimituot,
O tu upėn miglos jau su baime žiūri —
Tumuluos užsiglaudęs mirties ir gyvybės hibridas.
Jo ribų nematai,
Nes pavidalą paslėpė gyvas (negyvas?) vanduo,
Bulvienojų kvapu lyg įspėjamos
Šnervės užduotos suklūsta,
O raudotojos pilkos, nematomos priešaušry,
Baigė liūdnai trimituot,
Tik voratinklių nosinės
Padriektos pievoje džiūsta.
Ta menka (ar stambi?)
Tartum cirke gamtos pamaina —
Vieno lapo spalva
Ar krituolių gausesnis bumsėjimas soduos —
Vieną dieną priverčia mąstyti,
Kaip taisoma būna klaida,
Ir naivi nuostaba
Tokį rytą net ciniko burną pražiodo.
Glamžo, keičia spalvas,
Formą, skonį ir mala į dulkes galop.
Pasitikrinki veidrody,
Kokia dabar tavo stadija?
Baltos upės miglos
Nuo pirmų spindulių lyg nebuvę tiesiog išgaruos.
Tiktai gervės kažkur
Lyg raudotojų pulkas alasija.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-08-04 09:01:11
Pirmoje strofoje kiek tirštokai vartojami žodžio „bristi“ variantai.
Tik voratinklių nosinės
Padriektos pievoje džiūsta. > žavu:)
Darbe yra įdomių, įtaigiai išreikštų įžvalgų, verčiančių atverti naujų matymų laukų. Ar bent laukelių:)
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-08-03 21:29:43
aš visą laiką stebiuosi: iš kur ta neišsenkanti minčių bei žodžių versmė?
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-08-03 20:43:04
Jūsų žodynas labai platus. Lyginu su savuoju. Atrodau lyg Eločka Ščukina iš „Dvylikos kėdžių“... :(