Ar ne nuostabą naivią tau kelia 
Iš ryto miglų išsibridęs ruduo,
Jeigu ten vakare
Buvo vasara mūsų žieduota įbridus?
Lyg raudotojos gervės
Subrido laukuos šermenims trimituot,
O tu upėn miglos jau su baime žiūri — 
Tumuluos užsiglaudęs mirties ir gyvybės hibridas.

Jo ribų nematai,
Nes pavidalą paslėpė gyvas (negyvas?) vanduo,
Bulvienojų kvapu lyg įspėjamos
Šnervės užduotos suklūsta,
O raudotojos pilkos, nematomos priešaušry,
Baigė liūdnai trimituot,
Tik voratinklių nosinės
Padriektos pievoje džiūsta.

Ta menka (ar stambi?)
Tartum cirke gamtos pamaina — 
Vieno lapo spalva 
Ar krituolių gausesnis bumsėjimas soduos — 
Vieną dieną priverčia mąstyti,
Kaip taisoma būna klaida,
Ir naivi nuostaba
Tokį rytą net ciniko burną pražiodo.

Glamžo, keičia spalvas, 
Formą, skonį ir mala į dulkes galop.
Pasitikrinki veidrody,
Kokia dabar tavo stadija?
Baltos upės miglos
Nuo pirmų spindulių lyg nebuvę tiesiog išgaruos.
Tiktai gervės kažkur
Lyg raudotojų pulkas alasija.