Santrauka:
Vėl buvau Šventojoje, tik gaila, kad trumpai.
Kaip nemylėt tavęs,
Šventoji,
archajiška pajūrio
kuršių žeme?!
Matau kas rytą
baltą jūros brizą,
auksinį kopų smėlį...
Juntu vėl vaikišką kaprizą –
statyti nepatvarią laiko pilį,
kad sužinočiau,
ką likimas lemia vėlei...
Taip trokštu spėti,
kiek dar kvies mane
jaukių namų
tas mažas balkonėlis,
užuolaidos ant lango,
kiemo gėlės...
Ar vėtros vėlei siaučia
Baltijos putotos,
žuvėdros kaip ten klykauja
virš jūros plotų?
Ar saulė kloja spindulius
Vilties take?
Tavęs ilgėsiuosi, Šventoji,
atminties klampiam rūke.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-09-04 14:35:53
...nuoširdus prisipažinimas meilėje visada žavi (net ir pašalinius ;-)
Čia juokais, o iš tikrųjų, gerbiamas Rimantai, tiesiog puikus kūrinys!
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-08-04 08:57:04
Juntu vėl vaikišką kaprizą –
statyti nepatvarią laiko pilį,
kad sužinočiau,
ką likimas lemia vėlei... > hm. O kaip smėlio pilies statymas padeda sužinoti lemtį? :)
Raiška tradicinė, tačiau aklai nekopijuojama, jaučiamas individualus ir tikras santykis su tuo, apie ką kalbama.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-08-03 20:41:28
tai jau taip...