Kaip nemylėt tavęs,
Šventoji,
archajiška pajūrio
kuršių žeme?!
Matau kas rytą
baltą jūros brizą,
auksinį kopų smėlį...
Juntu vėl vaikišką kaprizą –
statyti nepatvarią laiko pilį,
kad sužinočiau,
ką likimas lemia vėlei...
Taip trokštu spėti,
kiek dar kvies mane
jaukių namų
tas mažas balkonėlis,
užuolaidos ant lango,
kiemo gėlės...
Ar vėtros vėlei siaučia
Baltijos putotos,
žuvėdros kaip ten klykauja
virš jūros plotų?
Ar saulė kloja spindulius
Vilties take?
Tavęs ilgėsiuosi, Šventoji,
atminties klampiam rūke.