Ir dabar, jau po gyvenimo, ne sykį prisimenu tą pirmąją mudviejų vasarą kaime – slenka, slenka vaizdai, šviesūs ir žeidžiantys, juokingi ir graudūs. Kažkodėl daugiau tų blogųjų – gal kad gerieji greičiau užsimiršta, nes jų neskauda?

Šeštadienio vakarą papalė po darbo parvažiuoja arkliais – stačias ratuose, švilpaudamas pažįstamą linksmą motyvą ir, jei ne žilas, baltas plaukų kuodelis lyg žvakės liepsnelė, pamanytum,  kad vaikėzas. Vežimą palieka kieme, arklius išveda ganyklon. Mamalė parklupusi prie inspektų rauna paskutinius, nuo ankstesnių turgų atlikusius, bet dabar vešliai subujojusius  pomidorų daigus, talpiai krauna juos į dėžes, palaisto. Rytoj važiuos į turgų, gal kas nors dar nupirks – reikia iš kur nors prasimanyti pinigų, nes kolūkis juk pinigais nemoka, o už praėjusius metus papalė ne tik negavo nieko, bet dar liko skolingas, nes per daug sunaudojo avižų savo prižiūrimiems kolūkio arkliams. Noriu mamalei padėti, bet ji pavaro –  nemokėsi!  Skaudu, tai nė nesakau, kadgi moku, mudvi su babūne drauge dirbdavom visus darbus, ji pirmoji Šilalėj pradėjo auginti pomidorus, žmonės ateidavę pažiūrėti, kas tai per augalas.
Liūdna. Sėdžiu ant ežios, stipriai apglėbusi rankom kelius, ir tyliu. Mamalė pasijunta nejaukiai – apeik patvorius, prilaužyk rabarbarų, nupjaustyk lapus ir suraišiok kotus pundeliais. Su malonumu imuosi darbo, prilaužau didelį glėbį, suraišioju dailiais pundeliais, bet anyta nuveria piktu žvilgsniu – kas po tiek daug deda? Raišioju iš naujo. Paskui jau abi priraunam kelias dėželes gėlių daigų – broliukų, serenčių.
Kitą rytą anksti papalė mokamai sukrauna dėžes į ratus, akivaizdu, kad tai daryta daugybę kartų, mamalė susinešioja terbeles su grietinės stiklainiais, sviesto gabalais – po svarą, po visą kilogramą, patikimai tarp dėžių įspraudžia pintinę su kiaušiniais, tada dar kartą susišukuoja plaukus, susuka kuodą, prismeigia jį, pasiriša ryškią skarytę, įsiropščia į vežimą, sėdasi ant lentukės greta papalės ir vežimas nugirgžda keleliu tarp plaukėjančių rugių – į turgų. Kaip aiškiai matau atminty tą vežimą – keleliu į kalną, tas nugaras, ryškią motinos skarytę, pilką tėvo kepurėlę...
Ir jiems jau pranykus anapus kalvelės, mudu su vyru tebestovim kieme ir dar netikim, kad likom vieni, kol tarsi nubudę bėgam į pakalnę maudytis, taškomės, juokiamės. Dar ankstyvas rytas, nešilta, mudu susiglaudę sėdim ant kranto ir žiūrim į įžambiai saulės spindulių peršviečiamą gelmę, kur matosi keistas pasaulis: prieš užliejant slėnį vandeniu, šlaituose iškirto medžius, bet šakų neišvežė, dabar jos po vandeniu, apaugusios maurais – ištisi labirintai ir toj raizgalynėj ramiai sau plaukioja žuvys, tarsi žinodamos, kad jokiam žvejui yra nepasiekiamos.
Paskui imuosi tvarkyti namus, bet išgirdusi, kad manasis skaldo malkas, virtuvėj iš kertės prie plytos durelių pasičiumpu kitą kirvį ir bėgu už daržingalio. Manasis ir geruoju prašo, ir pyksta, bet aš nenusileidžiu – skaldom abu ir mums linksma.
Iš turgaus grįžta prisėdęs pilnas vežimas – pakeliui pasiėmė dukters šeimą. Jos vyrą, jau prastypusį sūnelį ir trejų metukų dukrytę matau pirmą kartą. Namai prisipildo alaso, vaikų klegesio. Mamalė imasi pietums ruošti  iš parduotuvės parsivežtą menkę, o aš prisėdu pašalėly skusti bulves.  Pajuntu, kaip stoja tyla – visa šeima bežiūrinti į mane, o mamalė ir sako – na, bent vieną darbą moki. Negeras tas pagyrimas, nenuoširdžios šypsenos.
Tą kartą kliūva ne man vienai. Po pietų mamalė ima priekaištauti savo dukrai, kad ji apleidusi šeimą – štai vyro marškiniuose trūksta sagos, sūnaus kelnių siūlė prairusi, juk vaikui gėda tokiom kelnėm vaikščioti. Priekaištauja ir vis dėbteli į mane, matyt, tai užuominos ateičiai, kad žinočiau savo pareigas.
Dukra atsibara – neužtenka laiko, o vyras ir pats gali įsisiūti sagas, armijoj tai tarnavo. Klausausi, klausausi jų ginčo, neiškentusi susirandu stalčiuj tinkamą sagą ir siuvu, nepaprašiusi švogerio nė nusivilkti marškinius. Tiek čia to darbo, ką ginčijosi, moša būtų pati padariusi. Pažvelgiu, iš arti – švogerio akys linksmos, žaliai pilkos. Gražios. Artumas trikdo mus  abu. Virtuvėj vėl mirtina tyla. Sutinku angies žvilgsnį. Ne, mudvi nebūsim draugės. O gal aš tyčia tą sagą siuvau? Panorau patampyti liūtą už ūsų?
Angis susitvardo, nepasakiusi nieko pikto susirankioja saviškius – vyrą, vaikus ir visa šeimyna kaip ančių pulkelis keleliu per kalvelę, pro tuos išplaukėjusius rugius nukrypuoja namo. Man nejauku, bet gal užsimirš? Ateity būsiu atsargesnė. Iš tiesų, susitikus kitą kartą, visi linksmi ir niekas nieko neprisimena. Ir švogerio marškiniuose sagos visos, ir vaikų rūbeliai tvarkingi.
 
Sekmadienį mamalė su papale lieka namie, o mudu su sesers šeima visu pulku einam į šventę dvaro parke, klausomės dainų, stebim šokius, perkam saldumynus, limonadą; manasis daug fotografuoja. Šmėsteli mintis – kodėl nesutinkam vyro draugų? Juk jis čia užaugęs, čia baigė mokyklą, o tarsi svetimas?
Diena praėjo puikiai! Kai pavakariop parsiradę į kaimą pasakojam įspūdžius, mamalė ir vėl nepraleidžia progos man įgelti – viskas gerai, tik kokia gėda, mūsų marti kaip kokia samdinė – su kartūnine suknele!
Susigūžiu, tarsi peršniota botagu. O aš taip gerai jaučiausi su nauju drabužėliu, pati, neturėdama siuvamosios, pasisiuvusi rankom. Paskui, jau sutemus, ilgai sėdžiu po obelim, bet niekas manęs nepasigenda. Liūdna, vieniša. Kai grįžtu vidun, manasis jau miega.
 
Vasara! Sekmadienio popietę mudu su vyru ir mamalė  išsiruošiam į gretimą kaimą pas kriaučių. Šeimos taryba nutarė, kad sūnui, būsimam daktarui, laikas pasiūdinti gerą kostiumą. Buvo nupirkta medžiaga, ją manasis nešasi pasibrukęs po pažasčia. Ir dabar akyse tas ėjimas takais per laukus, žydinčias pievas, kai kur jau šienaujamas – oras tirštas nuo kvapų ir daugybė šviesos. Mamalė linksma, neįprastai šneki, pasakoja apie jaunas dienas, kaip jaunimas eidavę į vakaruškas, į kažkelintą kaimą – taip, kaip mes dabar, takais per pievas, per laukus, dainuodami, susišaukdami.
Kriaučių sutinkam pareinantį iš tvarto, į didelį, platų kaip ližė delną susirinkusį kiaušinius. Toks tikras kriaučius, raišas, su linksmais kipšiukais akyse ir palaidu liežuviu, iš kiekvieno žodžio sukurpiantis blevyzgą. Jiedu su mamale bendraamžiai, vis kuris pamini kažką, kas tik jiedviem žinoma, ir kvatoja. Manasis apmatuojamas, skaičiai surašomi į storą, nušiurusį bloknotą, pagiriama medžiaga, sutariama diena, kada ateiti pasimatuoti, ir kriaučius palydi mus iki vartų. Grįžtam tylėdami. Jau namie mamalė, tarsi atliepdama savo mintims, pasako – liko pinigų, nupirksiu ką nors ir marčiai, kad bent ką turėtų gražaus. Reiktų, rodos, džiaugtis, bet man liūdna. Kitą kartą grįždama iš turgaus parveža man dovaną – vilnonę, ryškiai geltoną skarytę su raudonom rožėm. Amerikoniška – iš siuntinio.
Angis dovaną supeikia – su tokia tik senom bobom per Velykas į bažnyčią eiti, o tu nori, kad jauna studentė mieste ryšėtų. Tik pinigus kaip į balą išmetei. Mamalės veide tokia gaili šypsena, ji su tokia viltimi žiūri į mane, kad nuoširdžiai sakau – man patinka, ryšėsiu. Ir ryšėjau, daug metų, ir kai jau nebebuvau studentė, ir kai manasis jau buvo nebe manasis, ir anyta nebe anyta, ir dar ilgai ją naudodavau aprišti vaikams kaklus, kai suskausdavo gerklę – tokia šilta, švelni, primenanti.