Santrauka:
Truputis gyvybės, kuri gimsta gamtoje. Nepamirškime to, kas gimė ir auga ;) .
Sudegusio miško pakrašty
pirštais užgesink paskutinę žvakę
...
Jauti degėsio kvapą?
...
Palauk pirmo pelėdos klyksmo,
dalijančio žemę į keturias dalis.
...
Aš, tu, lietus, akmuo..
...
Tava lemtis, gal prakeiksmas?
...
Ašara, pakeiski upės kryptį,
atgailos atodūsiu prikvieski Šiaurį.
...
Palauk... truputį palauk...
...
Drebulės lapeliai sušnaro,
sąžinės kalba.
Gal ir tu drebule pavirsi?
Ar bent jau lapeliu...
...
Tačiau tu tamsiuos kemsynuos...
Tarsi bruknė įsišaknijus įklimpai.
...
Sako, smuikas yra
alchemijos ranka —
Atiduok sielą, gal iškilsi.
...
Bijai?
...
Žinok, visi bijo:
Medžio sakai, lapės urvas,
rasa ant pinavijų, net Dievas...
...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): žemiški sparnai
Sukurta: 2014-08-02 23:19:37
Savitas mąstymas, jau vien ką skyryba pasako. Gamtoje tūno ne truputis, o visa planetos gyvybė. Keista, tačiau nors eilėraštyje konkrečiai neišsakoma, tačiau jaučiasi kažkas pulsuojančio.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-08-02 08:34:28
Yra savitumo, kalbama konkrečiais vaizdais. Tačiau formą reiktų apgalvoti: išties, ne visad būtinas skaidymas, skyrybos ženklai irgi turi būti vartojami motyvuotai:)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-07-31 20:11:55
Gal "brukne", o ne "bruknia"? Skaidymas vientiso kūrinio turi turėti kokią nors prižastį. Ir užkliuvo pinavijos, nes miške jos neauga..Žodžiu, gintaro grynuolis su inkliūzais, dėl kurių kyla abejonių.