Dienos man prailgsta. Vakarieniaujant šeima paprastai aptarinėja svarbiausius artimiausio meto darbus, bet man jokios užduotys neskiriamos. Savo tarpe tėvai vienas kitą vadina mamalė, papalė, net sūnus nevadina mama, tėte. Šnekasi ramiai, neskubėdami, tada ir žemaitiška šnekta man suprantamesnė. Susidomiu, prašau paaiškinti kai kurių žodžių reikšmes, paskui jau ir pati mamalė neklausiama aiškina ir juokiasi iš mano bandymų kalbėti žemaitiškai.
Nors jau po saulėgrįžos, bet naktys vis dar šviesios, nespėja užgesti saulėlydis, o jau, žiūrėk, rytuose  gaisuoja. Vakarais, kai tėvai įminga, mudu su vyru keliamės, pasigriebę pledus, basi tyliai išslenkam į lauką ir neskubėdami einam užžėlusiu keleliu Babrungo marių link, leidžiamės prie vandens, kol kelelio nelieka, nors jis niekur nepasuka – nyra nunyra tiesiai gelmėn į slėnį, kurio nebėra, ten, kur prieš pastatant hidroelektrinę, tiesiai per upelės brastą arkliais būdavę važiuojama į tolimesnius kaimus už ana to tolumoj, anam krante, dunksančio miško. Dabar plačiai tyvuliuoja vanduo, kurio sidabrinį paviršių kartkartėmis sujaukia šoktelėjusi žuvelė ar vėjo dvelksmas. Manasis nesustoja, eina kaip ėjęs, brisdamas į vandenį, paskui nustebęs dairosi į tolį, lyg netikėdamas, kad tikrai nebėra viso to, kas nuo vaikystės matyta – medžių, krūmų, kelelio posūkio, pasaulio, kuris išnyko po vandeniu.
Kažkurią naktį vyras pasako – dabar jau metas. Ilgai laukęs tokios nakties, dar nuo pernykštės vasaros – kai stodavusi pilnatis, vis būdavę kas nors ne taip, tai apniukę, lietus, tai vėjas ribuliuodavęs vandens paviršių, tai mėnuo ne toj pusėj. Ši naktis iš tiesų nuostabi – mėnuo neaukštai virš miško, didelis didelis, auksinis, jo takas atsispindi vandeny ir atrodo toks patikimas, eik, rodos, tikrai neskęsi. Priešaušrio dangus sodriai mėlynas, ryškūs eglių kontūrai anam krante. Ir tyla... Net mudu kalbamės patyliukais, bijodami ją sutrikdyti. Vyras nueina namo, atsineša fotoaparatą, ramiai, kruopščiai ruošiasi, tarsi atliktų kokias apeigas, kelis kartus kartoja kadrą, keisdamas išlaikymą. Keista, bet tų nuotraukų niekada nesu mačiusi.
Paskui gulim susiglaudę, įaudrinti aistros, žiūrim į žvaigždėtą dangų – pagaliau vieni, visai vieni ir niekur nereikia skubėti. Tai mudviejų naktys. Jos įsirašo į atminties aukso fondą ir laikas bejėgis ištrinti.
Sykį vyras ima pasakoti apie savo vaikystę, šeimą, aš klausausi ir tyliu. Atrandu naują pasaulį. Tarsi tuščiuose, baltuose lapuose būtume pradėję rašyti knygą – įrašai nedrąsūs, bet nuoširdūs ir, manau, tikri, nesumeluoti. Atsiveria man nepažįstamas gyvenimas vienkiemy po karo. Neišsipildžiusios tėvų svajonės praturtėti – visas viltis sugriovė kolūkiai. Daug vyresnė sesuo (tai ta, mintyse mano praminta angimi?). Dar gimęs, bet po kelių dienų miręs broliukas. Ir jis, nebesitikėtas, vėlyvas tėvų džiaugsmas, jų lepintas ir mylėtas, o sesers, negalėjusios nejausti nuoskaudos, skriaustas ir engtas. Sesuo, dar paauglė mergiščia, laiške draugei pasišaipė iš Stalino, tai jai kainavo kelerius kalėjimo metus. Grįžo nukirptom kasom, pikta ant viso pasaulio, kiekviena proga keikia tarybų valdžią, dažnai nė nesirūpindama, kokios ausys girdi. Manasis sakosi esąs nekvailas, žinąs, ką ir kada kalbėti, o kada ir patylėti.
Keletą metų trukęs manojo konfliktas su tėvais – dėl profesijos pasirinkimo. Jam buvę pasakyta griežtai – į kunigus arba daktarus. Visos kitos profesijos per prastos, o jis turi išpildyti tėvų svajonę – praturtėti, gyventi prabangiai, visų gerbiamas, nedirbti juodo darbo. Nesvarbu, kad jis nuo vaikystės svajojo būti žurnalistu, todėl išprašė, kad tėvai nupirktų fotoaparatą, lankėsi  mokyklos ir miesto renginiuose, mėgino rašinėti žinutes į laikraščius, bet tėvai nė girdėti nenorėjo apie tokią nerimtą ir nepelningą profesiją.
Kai baigė mokyklą, visą vasarą ginčijosi, bet nei tėvai, nei sūnus nenusileido. Nestojo mokytis niekur – nuėjo dirbti į kolūkį. Per trumpą laiką pastebėjo brigadininko, pirmininko daromus juodus darbelius, rašė skundus, „sutvarkė“ abu, tada pats buvo paskirtas brigadininku...
Manojo balse skamba pasididžiavimas savo šaunumu, o aš sutrikusi, nebesusigaudau savo jausmuose, nusisuku, kad neišsiduočiau. Ta bjaurastis nedera su nuostabia vasaros naktim ir aš su siaubu bandau susivokti, ką atsakyčiau, jei paklaustų mano nuomonės. Neklausia, tik pasakoja, pasakoja, ko gero, pirmą kartą gyvenime taip – išsiveržė tai, ko daugelį metų neturėjo kam išsakyti, šeimoj nesuprastas, draugų neturėjo. Panašu, tik su motina buvo kiek atviresnis.
Sekančiais metais nusileidęs, stojęs ir įstojęs studijuoti mediciną. Labai susidomėjusi klausiu:
– Ar patinka? Medicina?
– Ne – sako, – bet juk brigadininku visą amžių nebūsiu, o daktarai bent gerai gyvena.
Bandau priešgyniauti:
– Žinai gi, kad tos mūsų algelės visai nedidelės...
Jo juokas nuaidi virš vandenų ir sugrįžta atsimušęs nuo  miško. Neleidžiančiu priešgyniauti balsu išskanduoja:
– Alga sudarys mažąją mano pajamų dalį!
Susigūžiu, bet jis, laimei, į mane nežiūri, nesustodamas kalba toliau.
Tie mūsų pašnekesiai tęsiasi daugelį naktų, jie jam reikalingi, o mano nuomonė visai nesvarbi. Tai monologai, pašnekesiai su pačiu savim, atviri, nesulaikomai srūvantys kaip išsiveržusi šaltinio srovė, kartais pritylantys, kol susivokia savo mintyse, tada kalba toliau, o man tame kalbėjime daugybė neaiškumų, jis kelia sumaištį, bet nieko neklausiu, nieko nesakau. Dažniausiai tūnau nusigrįžusi ir jis negali matyti mano veido, bet jam ir nereikia. Jis visas savy, jis toks laimingas, kad pagaliau turi žmogų, kuriam priklauso jį suprasti, ir skuba, skuba atsiverti, jaučiu – iki kažkurio momento, kai toliau turėsim eiti kartu ir jis tikisi, kad nebebus vienas. Jis toks tuo tikras!
O mano sieloj sumaištis gilėja, klimpstu į jo pasaulį, man baisu, jaučiuosi daranti nusikaltimą, piktnaudžiaujanti jo atvirumu, užsisklendžiu, tom dienom nebežiūriu į akis ne tik jam – niekam. Kad neišsiduočiau. Norisi surikti – gana! Bet kas vakarą paklusniai einu drauge prie Babrungo, mudu brendam susiėmę už rankų užlietu keleliu į gelmę, aš tvirtai laikausi jo įsitvėrusi, nes neatsargus žingsnis į šalį gali reikšti pražūtį, greta keliuko – juoda gelmė ir tik jis žino to paskandinto pasaulio vingius. Paskui sėdim susirėmę nugarom, mane svaigina jo balsas, jaučiama kūno vibracija kalbant, bet gąsdina žodžių prasmė ir aš karštligiškai ieškau išsigelbėjimo iš tos priklausomybės, kol suvokiu, kad jo nėra, kad dabar tai bus ir mano gyvenimas ir mudviejų atsakomybė bus bendra.
Tai trunka ilgai, kankinuosi negalėdama rasti išeities, kol vieną dieną, gamtoje viskas pasikeičia, baigiasi vasaros idilė, dangus apsinaukia, vėjas šiaušia vandens paviršių, tarsi kas dejuoja šlaito medžiuose. Tylim. Apima nerimas ir staiga kažkas nutinka – manasis netikėtai atsigrįžta į mane ir aš nespėju, o paskui ir nebenoriu, nusukti akių. Jis, atrodo, išskaito kažką įtartina mano veide, paskui pirmas nusigrįžta, įsižiūri į neramią prietemą. Laukiu, bet jis nebeprabyla nei tą naktį, nei kada vėliau.
Tolimesni vos pradėtos rašyti knygos lapai lieka tušti. Jis pajuto, kad per daug atsivėrė ir pasidarė pažeidžiamas, jis jau nebėra toks tikras, kad aš besąlygiškai esu jo pusėj ir tai jam pasidaro nepakeliama. Pasijunta apgautas, jo žvilgsnyje blygsteli nuostaba, paskui neapykanta. Staiga suprantu, kad jis man niekada nedovanos savo atvirumo, bet nieko nedarau, kad pelnyčiau jo pasitikėjimą, išsklaidyčiau nerimą, leidžiu jam nueiti. Vienam.
Štai čia mano nusikaltimo pradžia – nesutrukdžiau jam užsisklęsti,  neišteisinau, nors ir nenuteisiau. Palikau nežinioje. Neatsistojau greta, neprabilau apie savąjį, visai kitokį gyvenimo  supratimą – nesmerkdama, tik parodydama, pakviesdama drauge, duodama suprasti, kad  juo tikiu. O jei būčiau mylėjusi? Nemeilė yra nusikaltimas. Nusikaltimas yra abejingai, neatsakingai liesti žmogaus sielą. Būna, kad ir tyla tampa nusikaltimu.