Štai sudrumstė ramybę. Keistas vaistas
Tokiam, kuriam ribų nėra. Jo valdos plyti
Kur kas toliau, nei žodis lengvas – leistas,
Kuris dažnai nesusipranta, ką daryti?
Kaip taikytis, įtikint, neįleisti
Kitų į savo kantriai puoselėtą sodą.
Ir lyg volframo plaukas neįkaisti,
Kai nežiba viltis. Ir šiaip jau – viskas juoda.
Kas priimta – nereiškia, kad teisybė.
O tu stebi veiksmus iš savo bokšto aukšto,
Regėdamas, kaip liepą pusto, sninga,
Bet dėmesio kitų spėlionės neprikausto.
Tiesa – tik tai, ko nieks nėra įpūtęs.
Buvai švarus, kol neišmokai vaikščiot.
Idėjos, tarsi pigios prostitutės,
įgauna formą ir leidimą viską aiškint,
Kaip patogiau kitiems, mieliau valstybei.
Visi – ežiukai. Glostyti neverta.
Jų šansai jau atspėti ir beribiai,
Kaip nuomonė – sesuo. Atvėsti reiktų kartą...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-07-30 06:34:16
Aktualijų įdaras tekstui suteikia piktumo prieskonį, bet taiklios metaforos užkabina mintį, išjudina. Žadinkit, gal kelsimės..
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-29 23:54:51
Ir sumoje -–10 balų dešimtinėje sistemoje.
Vartotojas (-a): žemiški sparnai
Sukurta: 2014-07-29 16:48:42
Sarkazmą šiokį tokį pajutau. Štai ir vėl žmogus, bėgantis nuo visuomenės it kareivis iš priešo linijos. Galvojau kas tas volframas – žiū į cheminių elementų lentelę, metalas besantis. Įdomi siužetinė linija, poetiniai išsireiškimai.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-07-29 14:03:21
Kuo tikiu aš? Rimtas klausimas, reikia pagalvoti...