Štai sudrumstė ramybę. Keistas vaistas
Tokiam, kuriam ribų nėra. Jo valdos plyti
Kur kas toliau, nei žodis lengvas – leistas,
Kuris dažnai nesusipranta, ką daryti?

Kaip taikytis, įtikint, neįleisti
Kitų į savo kantriai puoselėtą sodą.
Ir lyg volframo plaukas neįkaisti,
Kai nežiba viltis. Ir šiaip jau – viskas juoda.

Kas priimta – nereiškia, kad teisybė.
O tu stebi veiksmus iš savo bokšto aukšto,
Regėdamas, kaip liepą pusto, sninga,
Bet dėmesio kitų spėlionės neprikausto.

Tiesa – tik tai, ko nieks nėra įpūtęs.
Buvai švarus, kol neišmokai vaikščiot.
Idėjos, tarsi pigios prostitutės,
įgauna formą ir leidimą viską aiškint,

Kaip patogiau kitiems, mieliau valstybei.
Visi – ežiukai. Glostyti neverta.
Jų šansai jau atspėti ir beribiai,
Kaip nuomonė – sesuo. Atvėsti reiktų kartą...