Nežinau, mama niekada nepasakojo, o aš nė nepaklausiau, apie ką, likę vieni mums išvažiavus tuoktis, jie  kalbėjosi – mama su patėviu, manojo tėvai ir Ieva – visi jau nejauni, matę gyvenimo, tokie skirtingi, pirmą kartą susitikę vaikų vestuvėse. Kai sugrįžom, buvo rimti, bet kažkokie pasimetę, nors neatrodė susipykę. O gal ir buvo apsikapoję, nes mama kalbėjo atsargiai, pasverdama žodžius, lyg bijodama įplieksti gaisrą, o atvykėliai daugiau tylėjo.
Nebepabuvę pasikėlė važiuoti namo – palikti gyvuliai, jau neanksti, o kelias tolimas. Ir mudviem reikia sėsti prie knygų – poryt egzaminas.
Anyta parodė sūnui, kur šaldytuve sukrautos atvežtos skerstuvės, sūris, plyta sviesto, peštelėjo jį už rankovės, išsivedė į koridorių ir, įtariu, tyčia neuždariusi durų, susakė:
– Dešrelės yra 33, galit valgyti abu su žmona, bet vis pasiskaičiuok, kad niekas kitas neimtų – visų Kauno ubagų mes neišmaitinsim.
Pajutau, kaip sugirgždėjo jos balsas sakant tą „žmona“, ir supratau, kad įstrigau anytai ašaka gerklėj. O taip norėjau būti mylima!
Atsisveikinant tik su Ieva apsikabinom, pasibučiavom. Tėvai išėjo nė rankų nepadavę, tik mestelėję „Sudiev“. Angis nuvėrė mane piktu žvilgsniu ir nusisuko.
 Sekančią žiemą, kai jau pagal mošos paskaičiavimus ir kalendoriaus parodymus tikrai turėjo būti gimęs tas jos išpranašautas nežinia kieno kūdikis, ji naktį važiavo traukiniu pro Kauną į savo vyro tėviškę ir pareikalavo, kad mudu su vyru būtinai ateitume į stotį su ja susitikti, turinti pasakyti kažką svarbaus. Tuomet aš jau tikrai laukiausi, buvau dienų gale ir man buvo nelengva keltis tuoj po pusiaunakčio. Sningant ėjom mudu pėsčiomis per naktinį Kauną, nes autobusai jau nevažinėjo, ir spėliojom, ką ji pasakys, bet tai tebuvo eilinis melas, nes manasis, vėliau pasirodė, puikiai žinojo, kad ji tenori pamatyti, ar aš dar  nepagimdžiusi, nepasitikėjo savo broliuku – toj šeimoj buvo daug meluojama, dažniausiai be jokio reikalo. Ypač tam gabus buvo mano vyras, tiek prisimeluodavo, kad ir pats pasiklysdavo savo fantazijose. Kažkokiu nenusakomu pojūčiu jau buvau išmokusi atpažinti, kada jis meluoja, ir nekreipti dėmesio, bet šį kartą apsirikau.
Pamatyti mane mošai neužteko, ji išlipo iš traukinio ir be ceremonijų įgudusia akušerės ranka patikrino, ar kartais ne pagalvė po rūbais, o įsitikinusi, kad ne, susinervino ir nieko nepasakiusi įlipo atgal, palikusi mane apstulbusią iš netikėtumo, iškaitusią.
Į bendrabutį mudu grįžom tylėdami, mano klausimas – o jei ir būtų kitaip, kodėl mes turėtume jai aiškintis? – taip ir liko neatsakytas.
 
Po vestuvių mudviejų gyvenimas nepasikeitė – per dienas sėdėdavom prie knygų, o vakare išsiųsdavau vyrą nakvoti į bendrabutį, kur jį nesiliovė įžeidžiom užuominom atakavę kambario draugai, bet mudu visai nenorėjom pakartoti neįvykusios pirmosios nakties sudedamoj lovelėj, greta miegant (o gal ir nemiegant) mamai su patėviu – palauksim geresnių laikų. Juolab kad situacija buvo juokingai graudi – abu be patirties, nors eik ir pasiklausk kaimynų, kas ir kaip. Net  dabar, atsiminus, juokas ima.
Nutaikęs momentą, kai tėvų nebūdavo namie, manasis suskubdavo virti dešreles, o man jos strigdavo gerklėj, kol sykį atsisakiau valgyti. Vyras suprato kodėl ir ryžosi nepildyti savo tėvų valios, pasiūlė išsivirti dešrelių visiems, bet mama kategoriškai atsisakė – valgykit, vaikai, tai jums atvežta. Kokia aš buvau dėkinga jai už supratingumą ir kaip laukiau sesijos pabaigos, kol baigsis ta tokia nemaloni situacija.
Pagaliau! Sesija baigta sėkmingai.
Grupės draugams labai norėjosi atšvęsti pirmųjų  mokslo metų pabaigtuves. Mudviejų vestuvių priedanga buvo gautas leidimas rengti pobūvį bendrabuty – pirmos studentiškos vestuvės kurse. Šaunios jos buvo, su sveikinimo prakalbom, dovanom ir šūksniais „karti“, o man buvo keista – nejau tai mano vestuvės? Kodėl niekaip neatsimenu, buvo ar nebuvo jose Jonuška?
Mūsų pasveikinti atėjo ir dekanato atstovas – su gėlėm ir komplektu stalo įrankių, kuriuos po kelerių metų, skirdamiesi, mudu pasidalinom pusiau – tau trys šaukštai, šaukšteliai, šakutės peiliai ir man tiek pat, bet vienas šaukštelis tuomet jau buvo kažkur prašapęs, tai buvo nurašytas mano sąskaita, nes visa, kas bloga, kyla iš manęs. Bandžiau sakyti, kad gal teisingiau būtų dalinti į tris dalis, nes dukrai taip pat reikia kažkuo valgyti, bet irstančios šeimos galva pamąstęs nusprendė – nepriklauso, pagal įstatymus viskas dalinama pusiau.
Nuostabiausia, neįkainojama dekanato dovana buvo pažadas nuo naujų mokslo metų mane priimti studente, kas reikštų, kad gausiu stipendiją, ir skirti jaunai šeimai kambarį bendrabuty.
Mudu sėdėjom galustalėj kaip grupės įkaitai, tai vienas, tai kitas vis prisukdami ką tik dovanų gautą žaislinę beždžionėlę, o ši kojele trinksėjo būgną ir rankelėm žvangino lėkštes – tai ir visa  muzika. Buvo linksma.
Kažkurį sykį grįžtelėjusi į savo vyrą, nebesutikau, kaip jau buvau spėjusi įprasti, susižavėjusio jo žvilgsnio,  jis tokiu pat žvilgsniu sekiojo kitą mergaitę ir aš keistai abejingai pagalvojau – nereikia savęs apgaudinėti, su tuo svetimu žmogum aš gyvenimo nenugyvensiu. Ta mintis šmėstelėjo ir dingo, o dabar buvo studentiškos vestuvės ir jaunikis, eidamas tuščiais bendrabučio koridoriais, visa gerkle plėšė: „Nebeateis šį vakarą Rozeta / neatskubės kalnų takais...“
Kam buvo skirta daina?
Kažkur skaičiau, kad meilė trunka trejus metus, o kiek trunka meilės iliuzija?
Bet buvo gyvenimas.
Kai dėmesys mums nuslopo, vyras įsakmiai pamojo man – dingstam. Neklausęs mano nuomonės tarsi pasiėmė mane kaip daiktą drauge su beždžionėle ir kitom dovanom ir niekam nieko nepasakę, nepastebėti išėjom.