Kalbu kas dieną su mediena
(ašmenimis bendrauti linkęs).
O laikrodžio genys kalena,
spyruoklėse skriaudas surinkęs.
Kai būnu vienas, savo veidu
galiu nerepetuot grimasų.
Ir savo elgesiu palaidu
nešokiruoju liaudies masių.

Nesišypsau (turiu tam teisę).
Turiu vorų (gal tris) ir kandį.
Kas man netrukdo – tesiveisia.
Kaupies, kol įrankius galandi...
Kontaktų voros, žodžiai kandūs
ir kruvinos vienatvės tylos.
Būtis, skirta įgyt rakandus,
ir siela dar. Ir dar... nusvilus.

Nebebijau nebepateisint
ne savo lūkesčių ir baimių.
Tik rudenį tikiu pareisiant,
kur mano skylės be riestainių
įgauna formą tobuliausią:
tyla ir tuštuma – kaip startas.
Prieš čiaupą atsukant, tikriausia,
kaip visad – minus pirmas kartas.
_____________________

Tyla vienumoje.
Ramybė.
Su kuo, be ko;
švara – vis viena.
Kantrybės 
tinklo tobulybė,
kuomet 
atsako man
mediena...