Eilinę dieną su mediena
Kalbu kas dieną su mediena
(ašmenimis bendrauti linkęs).
O laikrodžio genys kalena,
spyruoklėse skriaudas surinkęs.
Kai būnu vienas, savo veidu
galiu nerepetuot grimasų.
Ir savo elgesiu palaidu
nešokiruoju liaudies masių.
Nesišypsau (turiu tam teisę).
Turiu vorų (gal tris) ir kandį.
Kas man netrukdo – tesiveisia.
Kaupies, kol įrankius galandi...
Kontaktų voros, žodžiai kandūs
ir kruvinos vienatvės tylos.
Būtis, skirta įgyt rakandus,
ir siela dar. Ir dar... nusvilus.
Nebebijau nebepateisint
ne savo lūkesčių ir baimių.
Tik rudenį tikiu pareisiant,
kur mano skylės be riestainių
įgauna formą tobuliausią:
tyla ir tuštuma – kaip startas.
Prieš čiaupą atsukant, tikriausia,
kaip visad – minus pirmas kartas.
_____________________
Tyla vienumoje.
Ramybė.
Su kuo, be ko;
švara – vis viena.
Kantrybės
tinklo tobulybė,
kuomet
atsako man
mediena...