Kam reikalingi mūsų gyvenimai? (13)

Prieš įeidami į Metrikacijos biurą sustojom – matyt, abiem kažkas nedavė ramybės. Slėpėmės pavėsy po daug mačiusia liepa ir tylėdami laupėm žieveles nuo jos gumbuoto kamieno, kol manasis ryžosi, pakvietė vidun ir aš padvejojusi įėjau.
  Kai ant murzino, rašalu nutaškyto stalelio pasitiesėm pareiškimo blanką, mano būsimasis padavė parkerį su auksine plunksna – tai esanti tėvų dovana mokyklos baigimo proga,  juo naudojasi tik tokiais išimtinais atvejais, kaip šiandieninis. Plunksna lengvai slydo popieriumi, dailiai gulė žodžiai, kol stabtelėjau ties grafa – pasirenkama pavardė po santuokos. Pasiklausiau, kuo pavarde jo motina, nes tokio tipo pavardes, kaip jo, tuo metu jau buvo imta norminti, ir įrašiau tą pačią, kaip būsimos anytos, senamadišką.  Mano rašysena rami, tvarkinga, aiški, jo – kaligrafiška, su užraitymais.
Santuokai pasirinkom laisvą darbo dieną tarp dviejų egzaminų.
Žinia apie mūsų vestuves draugus nustebino, bet į akis niekas nieko nesake, tik Jonuška, nutaikęs momentą, kai likom auditorijoj vieni, baugščiai paklausė:
–  Ar tu jį myli?
– Aš jo bijau... Ir savęs bijau. Kažkoks neatviras jis žmogus. Bet kitaip negaliu.
Jonuška ilgai kažką mąstė, tarsi manęs nebūtų šalia. Jo mintys atsispindėjo veide ir man atrodė, kad aš jas skaitau – pradedant  staigiu  impulsu atkalbėti  mane nuo tokios nesąmonės iki valstietiškos dvejonės – o ką pats galiu pasiūlyti? Tekėti? Negalima griauti nieko nepasiūlant.
Smalsiai sekiau tą minčių kaitą tarsi iš šalies, lyg visa tai neliestų manęs.
Mačiau, pagunda buvo didelė, bet... Jonuškos gyvenimo modelyje nebuvo numatyta santuoka baigiant pirmą kursą. Nieko nebepasakęs, lyg pamiršęs mane, netvirtu žingsniu pasuko į duris, kažkaip staiga susimetęs į pečius, atrodė, kad net nugaroj įrašyta dvejonė.
Dabar, po daugelio metų, kai jau po gyvenimo, nustebusi galvoju – kodėl tada nešovė į galvą mintis, kadgi nebuvo būtina rinktis vieną kurį, buvo galima nesirinkti nė vieno. Net Jonuška, racionalusis Jonuška suprato, kad be meilės tekėti nedera, o aš nesupratau.
Ką būčiau atsakiusi, jei Jonuška būtų pasiūlęs tekėti? Greičiausiai – ne. Jam aš nebuvau reikalinga. Ir be manęs jis puikiai žinojo ko nori ir kaip to pasiekti.
 
Dienos ėjo prie knygų, surinkom įskaitas. Nesakau, kad egzaminų nebijojau, bet man sekėsi – eidavau visada su pirmaisiais, kol dar šviesi galva, atsakydavau, gaudavau eilinį penketą, paskui laukdavau, kol  manasis ryšis eiti su paskutiniaisiais, su dideliu nerimu įsižiūrėdavau į išeinančio veidą ir jo gautas trejetas nudžiugindavo labiau, negu mano penketas. Tada užsukdavom į blyninę prie Romuvos, pasiimdavom po dvigubą lietinių porciją ir gerokai pasiginčiję išsirinkdavom, kurį filmą žiūrėsim.
O paskui nė nelaukiama atėjo lemtinga diena.
Nubudau, kai tyliai trakštelėjo užrakinamos durys – mama su patėviu išėjo į turgų – tuomet jis dar buvo čia pat, greta buvusios prezidentūros – nupirkti produktų šventiniams pietums.
Priėjau prie lango, stovėjau mėgaudamasi nuostabiai skaidriu birželio dangum virš murzinų Kauno senamiesčio kiemelių ir dar tik man vienai priklausančia valandėle vienatvės ir bandžiau įsiklausyti, ką jaučiu savo vestuvių rytmetį – tikrai ne džiaugsmą. Didelį rūpestį. Nerimą – ar tesėsiu?
Atsiminiau Akselio Miuntės žodžius: „Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko“. Bet gyvenimas vienas. Ir aš viena. Ar atiduoti jį reikia vienam, atsitiktinai  sutiktam žmogui?  Vienam – viską, kitiems – nieko? O ką aš gausiu iš jo? Iš kitų? Pasąmonėj krebždėjo mintis, kad tai kvailystė, bet kartu juk žinojau, kad meilė Leonui viena ir daugiau jau nieko nepamilsiu – koks skirtumas, kada ir už ko tekėti? Šitam esu reikalinga. Tuo pačiu sudeginsiu tiltus į praeitį.
Susizgribau, kad nėra kada dykinėti, laukia daugybė smulkių darbų.
Iš bendrabučio atskubėjo manasis – susikrimtęs, nes tik dabar pastebėjęs, kad pradilusi švarko rankovė, o kito neturi. Kruopščiai suadžiau ir šyptelėjau, pastebėjusi, kaip mano reitingas (tiesa, to žodžio tuomet dar niekas nenaudojo) būsimo vyro akyse pakilo keliais punktais. Mano pirmakursių inauguracijai pačios pasisiūta suknutė dailiai išlyginta kabojo ant kėdės atlošo.
Pirmoji ir vienintelė pamergė, mano draugė, su kuria kartu dirbom „Drobėj“, viena iš „Šešių mergelių namų“ turistinių kelionių po Lietuvą bendražygių, atsinešė didelį tortą, padėjo dėželę sofos kampe, kad nekliudytų, pabrolys, mūsų grupės draugas, buvęs bokso čempionas, taip pat atėjo ne tuščiomis, atnešė butelį „Kagoro“ ir lazdą „Servilato“ dešros – betrūksta limonado ir bus balius. Buvo ir limonado.
Mažas mamos kambarėlis prisipildė jaunų žmonių šurmulio, garsaus kalbėjimo, juoko. Per tą šėliojimą vos nepražiopsojom skirto laiko, suskatom atsisveikinti. Mama neleido mudviem klauptis, nepalaimino – juk ne į bažnyčią einat. Pasijutom nejaukiai, išėjom lyg kuo prasikaltę, lyg darytume ką neleistina, tarsi netikra būtų mūsų santuoka. O ar buvo tikra?
Dar buvo anksti, po Laisvės alėjos liepomis tebebuvo vėsu. Ėjom klegėdami, kvatodami, žmonės gręžiojosi į mus ir šypsojosi – nejau suprato, kur ir ko einam? Bet juk aš neturėjau nuometo!
Prie durų vėl pastovėjom po liepa. Priglaudžiau įkaitusius delnus prie randuoto jos kamieno, mudviejų su būsimuoju rankos susilietė lyg ko klausdamos, lyg ramindamos. Suėjom vidun į tuščią apytamsę saliukę, mus sutuokė, ant mano piršto sužibo mamos vestuvinis žiedas, manasis žiedą nusipirko pats, pasiskolinęs pinigų. Apeigose nebuvo nieko iškilmingo, neskambėjo muzika, o niūrios, apkūnios, viskam abejingos, mieguistos moteriškės pagraudenimai apie tarybinę šeimą atrodė juokingi.
Sako – galit pasibučiuoti. Siaube! Kur dingsi, bučiavomės – kaip darželinukai vaikai. Užtai pajaunių nereikėjo mokyti! Žiūrėjau į juodu ir galvojau –  ne ne, mudu niekada taip nesielgsim, mudviejų artumas bus tyras ir šventas, nerodomas pasauliui, mudu eisim į jį iš lėto, atrasdami vienas kitą ir tų atradimų užteks visam gyvenimui. Pažvelgiau į savo vyrą – greta manęs stovėjo svetimas žmogus ir, kaip paprastai, vengė mano žvilgsnio.
Atgal mudu grįžom tylėdami, lyg iš laidotuvių. Pajauniai buvo užsiėmę vienas kitu, mes jiems nerūpėjom. O mes buvom nusigandę, kaip prasikaltę vaikai – ką dabar iškrėtėm? Kodėl? Nežinau, kaip manasis, aš pasijutau siaubingai vieniša, tarsi būtų užsivėrusios kalėjimo durys, atitvėrusios nuo pasaulio, o čia, keistam naujam gyvenime manęs niekas nepasitiko – bent žmogus, su kuriuo nuo dabar teks leisti drauge dienas ir naktis, paimtų už rankos, bent į akis pažiūrėtų, pasakytų ką nors. Svetimi. O gal mes tik nedrąsūs, saugojam savo jausmus net vienas nuo kito? Lig laiko.
Namie radom jau susirinkusių giminių. Pusbrolio Benito, mano vaikystės dienų bendražygio, pasveikinimas buvo nuoširdžiai naivus ir aš ilgesingai pasvajojau – kad taip galėtume sugrįžti į anas, mudviejų vaikystės dienas. Kad galėtume!
Teta Aniuta buvo nepakartojama, pakalbėjo apie pareigą vienas kitam, tautai, tėvynei ir Dievui, padovanojo fotoalbumą (kaina 85 kap., tai manasis ją man paskui parodė, neslėpdamas pasipiktinimo) ir seną keptuvę – pradžiai gyvenimo judviem tiks, o ji nusipirkusi sau naują. Mieloji! Tokia ji, bet gera ir nuoširdi, nieko nemokanti slėpti. Tame albume ir dabar tebėra sudėtos pirmųjų dukros gyvenimo metų nuotraukas, o keptuvę baigiant institutą palikom bendrabučio virtuvėj bendram naudojimui.
Pusseserė Silvija taip pat pasirodė verta savęs, nepraleido teisėtos progos iš manęs pasišaipyti, užgauti – tą meną ji buvo tobulai įvaldžiusi nuo mažų dienų. Pakalbėjo apie aistringas naktis vedybiniam guoly, parodė dovaną, bet jos nepadavė, o skubėdama ėmėsi pati išvynioti, tarsi bijodama, kad aš neatimčiau ir nesugadinčiau jai malonumo. Per tą skubėjimą nesisekė, bet pagaliau visos kliūtys buvo įveiktos ir ji triumfuodama visų apžiūrai išskleidė plonyčius, persišviečiančius naktinukus!
Kur ir gavo tokius anais laikais?
Pasijutau kaip gavusi antausį, tarsi būčiau nuogai išrengta minios pajuokai. Mano vyras nervingai sunėrė rankas, girdėjau, kaip trakštelėjo pirštų sąnariai. Nepaliečiau jo rankų, nenuraminau – pratinkis, žmogau, gyvenimas yra koks yra, visokių žmonių sutiksi. Bet supratau jį, kai ir vėliau jis negalėdavo pusseserės pakęsti.
Bešurmuliuojant ankštam kambarėly, dengiant stalą, pajauniai kažkaip netyčia griuvo ant sofos, kliudė torto dėžę ir... kas bepasakys, kokiom rožinėm gėlytėm jis buvo puoštas ir kokios raudonos dvi širdys liepsnojo jo vidury, bet ir praradęs prekinę išvaizdą, pietums baigiantis buvo suvalgytas, užsigeriant miežine kava.
daliuteisk

2014-07-23 09:24:26

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2014-07-23 20:04:35

Miela skaityti, gilintis, įsijausti... O, kad šis pasakojimas vientisas sugultų į knygą!

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-07-23 19:50:56

Tragikomiška? Gal dabar, o tada, manau, veikėjai  dalyvavo žanre, kurį sunku apibūdinti vien dėl vidinės maišaties.
Skaitau ne kaip kūrinį, o kaip gyvenimą, ir ne todėl, kad smalsu, o todėl, kad per šią asmeninę istoriją atsiveria daug bendrųjų tiesų. Nesvarbu, kad kitas galbūt nusijuoktų, pagalvojęs, jog elgtųsi kitaip – deja, tik dekoracijos mainosi, esmė nekinta, – net ir pasislėpę po pragmatizmo ar balažin dar kokiu skydu žmonės daro tokius ar dar kvailesnius dalykus visais laikais. Bet tik nuėjus beveik iki finalo galima be išvedžiojimų pripažinti: darai kvailystes niekieno neliepiamas, eini į prapultį net tada, kai dar supranti, kad kažkas ne taip, ir dar gali sustoti...
Žmogaus kosmosas ir pragaras.

Vartotojas (-a): Algimantas

Sukurta: 2014-07-23 15:29:18

Sutinku su visais komentarais.
Gyvenimiška, paprasta ir lengvai skaitoma,
kaip ir visa kita Jūsų kūryba...
Su nekantrumu laukiu tęsinio...

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2014-07-23 11:27:32

Na ir įdomūs jūsų pasakojimai... susiturėjau nuo skubaus skaitymo... palengva išgyvenau visą tragikomišką, nors tikrą gyvenimo situaciją... stebėjausi, nors paskiau pati sau atsakiau: argi nepanašiai aš pati dėliojau... Įsivaizdavau besisukantį kiną- manau kada nors taip ir bus :)

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2014-07-23 11:13:53

Smagus pasakojimas ir laukiu laukiu tęsinio...

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-07-23 10:33:19

Pritariu pirmam komentarui. Kam jau kam, bet tokiam sodriam pasakojimui atsilapotų ne viena dūšia. Noriu dar...Kai tekstas kelia troškulį, jis - galingas...

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2014-07-23 10:06:34

Nevarginsiu, Dalija, neva komentarų užrašais.
Nusipirk  knygai viršelius, užrašyk pavadinimą ( gal kitokį negu „Kam reikalingi  mūsų gyvenimai“) ir tegu  ji auga iki nemenko storumo, Rašai gerai, kad ir  aš skaitydamas  nepavargstu.
Auk  didelė!