Praraja

Santrauka:
Ties Mikelandželo „Adomo sutvėrimas“.
Dievas nėra žirnis, kurį rastum, ankštį išaižęs. A. Maceina
 
Italų menininkas ir biografas, Mikelandželo draugas, Giorgio Vasari rašė, kad Adomas yra toks gražus, tarsi pats Dievas jį būtų nupiešęs. Ach, koks jis gražus, koks galingas kūnas, liepsnojantis gyvastimi ir...koks nelaimingas. Nerimą ir pasimetimą, viltį, baimę išduoda jo žvilgsnis, nukreiptas per prarają į savo Tvėrėją, į tai, kas liko anapus atsivėrusios tuštumos. Adomas — žmogus — Žodis. Anapus — Transcendencija — Absoliutus Nežmoniškumas — Dievas —  Gyvybės Įsčios — Nežinia. Žodis-Dievas ne tik kuriantis: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, bet ir žymintis nebaigtinę aibę individualių bekalbių būtybių —  daiktų savaime, tampantis visuotinybės ženklu. Individualus juslinis bekalbis  gyvybės krešulys, o ir negyvas Būties gurvolis patiriamas betarpiškai individualiu jusliniu judesiu, Žodis-Adomas lemtingai tolsta nuo jų, veriasi tarp jų praraja, kurios peržengti nei vienas iš šių polių neįstengia. Įdomiausia tai, kad Žodis-Adomas tampa juslinio Būties krešulio naikintoju, juslinio  individualumo ištrynėju, peržengdamas jo individualumą, tampa tinkantis kiekvienam, vadinasi, niekam, pavergęs bekalbį pasaulį, tampa jo tironu. Nežmogiškumas pačiame žmoguje. Gyvybė  kaip vienintelis neskaidomos atskiros būtybės buvimo ir duoties būdas  yra tai, kas visiška svetimybė kalbai, absoliučiai nežmogiška ir nuo ko žmogiška būtybė atskirta neperžengiama kalbos-mirties praraja. Bekalbis gyvybės šauksmas „esu“ be išlygų individualus, o žodis „esu“ „uždengia“ šį  nekartojamos būtybės virpesį, tapdamas visuotinybės pavidalu. Bekalbė gyvasties akimirka — vienintelė nekartojama, nes kitoje akimirkoje ji jau kita, išreiškiama visuotinybės pavidalais: baime, nerimu, palaima, dvejone, nuostaba, atstojančiais bekalbes gyvybės būsenas ir nesutampančias su visuotinybės išraiškomis, tampa falsifikacijomis, kalbinis būsenos atvaizdas neatitinka pirmojo šaltinio. Juk nuostaba, baimė ar nerimas kiekybiškai didėjantys ar mažėjantys, bet kokybiškai nesikeičiantys niekaip neįsitenka į visuotinybę.
 
Ar meilė įmanoma įsivaizduoti, patirti be žodžių? Juk meilės daimonas  „Eros“ — Platono filosofijoje — mistinis meilės, minties, vyriškos valios skverbimasis į grožį, tiesą, gėrį. „Skverbimasis“ — daikto vardas, kurio nėra ir negali būti (bet galima įrašyti į matematinę lygtį, formulę, galima sukurti sąvoką), atstovaujantis individualiam esybės daugiareikšmiam veiksmui — „skverbtis“ (gilintis, patekti, įsismelkti, įsiterpti — daugiau kaip penkiasdešimt reikšmių), tampa visuotinybe, nutolsta ne nuo daikto savaime, bet nuo individualios būtybės veiksmo, kuris negali tapti visuotinu, nes yra individualus. Tai, ką reiškė antikos žmogui, „Eros“ šiuolaikiniame pasaulyje šiurkščiai nuvertintas, supaprastintas iki kraštutinumo ir perkeistas į biologinius, ekonominius , psichologinius, lingvistinius, teologinius  žmogaus poreikius, perkeltas į asmenybės vidujybę, susitalpinantis  žodyje „erotika“ ar dar didesnę visuotinybę apimančiame žodyje „seksas“, tiesą sakant, egzistuojančius tik kalboje. „Žodis „myliu“  pats  nemyli ir visiškai sunaikina meilės jausmą“,— sako lietuvių filosofas A. Šliogeris. „Eros“  neįmanoma paaiškinti objektyviomis priežastimis, nei jo perkeisti į  psichologines vingrybes ar filologines, teologines dogmas. „Eros “ — Nežinomybės įrašas  žmogaus sieloje, esminė mirtingojo buvimo Žemėje sąlyga. Nuo žodžio „šalta“ man visai nešalta, o atvirkščiai — vidurvasaris, ir mane kaip visumą kankina karštis. Džiaugsmas, siaubas, vienišumas, švelnumas yra  tyliojo  pasaulio išraiškos manyje — kūno bekalbes išraiškas slopinantis, užgožiantis įgytas įrankis —  kalba. Siaubingas autoįvykis ir šalia iš siaubo sustingęs veidas yra tos pačios išraiškos plotmėje. Išraiškingas kūnas netapatus žodinei raiškai. Tas pats įvykis ir šalia abejingai praeinanti asmenybė, ką tik prieš akimirką „svaigęs“, skaitydamas panašaus įvykio literatūrinę versiją. Tekstas, tapęs absoliučia tikrove — atlygis už prarastą bekalbį juslinį individualumą, atsivėrusios asmenyje tuštumos kamšalas. Ištardamas pirmąjį žodį, šios tarties akimirka individas patenka į visuotinybės pinkles, individuali bekalbė duotis perkelta į žodį įgauna visuotinybės pavidalą, praranda bekalbės akimirkos belaikiškumą. „Eros“ — nepasotinamas troškulys, kiek begertumei iš šio šaltinio, visada jausi stygių, bet koks išorinis tikslinis  veiksmas  sunaikina Nežinomybės dovaną mirtingajam.
 
Štai „Pakeleivis“ (koks taiklus vardas, juk pakeliui gali eiti iki tam tikros stotelės skirtingų pažiūrų asmenybės) klausia: „bet ką daryti su žodžiu?“ Sutrinku. Vienareikšmio atsakymo nėra ir negali būti. Ką atsakytume, jeigu paklaustume: o ką daryti su žmogumi? Juk Adomas ir Žodis neatrišamu mazgu surišti. Tikriausiai atsakymas būtų toks: žmogaus ir žodžio likimas tapatus. Nebus žmogaus, nebus ir žodžio. Aišku, atsakymo galima būtų ieškoti teologijoje — Švento Rašto aiškintojų ištarmėse ar filologijoje — kuriančioje, tobulinančioje ir aiškinančioje pačią kalbą, pasitelkiant mokslinį metodą, analizę, kilmę, antropologiją, semantiką ir semiotiką, socializaciją, visuotinybės išpažintojus, gynėjus ir garbintojus. Visgi  yra žmogaus veikloje dvi sritys, kuriose kalba tampa individuali ar labiausiai priartėjanti, t. y. „tiesianti ranką“ per prarają link bekalbio pasaulio daiktų. Gyvoji dabartis — akimirka, kai išsiveržiu iš  kalbos visuotinybės, juk ji tik Žodyje tarpsta, jo diktato, šiame mirksnyje tampu gyvu mažyčiu bekalbiu dievulėliu, juk dievybė skendi pilnatvėje ir jai nieko nestinga, juk aš  egzistencinėje  pradžioje nejaučiu perteklinio Tikrovės troškulio, išskyrus gyvasties palaikymą. Nėra juk „pasaulinės filosofijos“ ar „pasaulinės poezijos“. nors, tiesą sakant, bandoma tai susisteminti pasitelkus metodą, sudėlioti į atskirus stalčiukus, bandoma aiškinti belaikę akimirką per savo suvokimo prizmę, pasitelkus visuotinybės ženklus bandoma pritempti, kad „neiškristų“ iš šių disciplinų konteksto. Filosofas ir poetas — individualumo bastionas, kiek galima mirtingajam ištrūkti iš visuotinybės pinklių. Filosofo ir poeto tėvynė, kaip bebūtų keista, randasi anapus kalbos, įkalbina žvilgsnio į pačius pasaulio bekalbius daiktus individualumą, supriešina su anonimine svetimybe, kokiomis formomis ji bepasireikštų: teologija, gnoseologija, globalizmu, postmodernizmu, socializmu, svetimybės atstovais gyvoje žmogiškoje būtybėje. Filosofas ir poetas nepretenduoja į absoliučią tiesą, nes jie nėra niekada tikri, kad jų kalbinė išraiška, belaike akimirka jiems atsiveriančios nuostaba, baime, dvejone, sumišimu, pasimetimu, neviltim, egzistencine tuštuma.
             Poetai, kaip jūs atsilaikėt
             ties amžių tuštuma baisia?
             Gal ji kaip laikrodžiuose laikas
             pati slypėjo jumyse?
Vl. Šimkus, „Geležis ir sidabras“, eil. „Kryme“.
Aistringos tuštumos stygius apraminamas kalbine raiška, patirta bekalbė pasaulio išraiška bandoma išsiveržti iš visuotinybės gniaužtų, individualizuoja kalbą, nuimdama nuo jos visagališkumo, dieviškumo, amžinumo karūną. Žodis kaip ir filosofas ar poetas tampa mirtingas, išslysta iš įvykio, erdvėlaikio pančių, paklūsta belaikei akimirkai. Negeidžiantis daikto žodis, žodis savaime kaip daiktas pasmerktas tai pačiai lemčiai kaip  žmogus ir jį supantis bekalbis daiktų pasaulis, kurį pažadina individualizuojantis žvilgsnis, išraiškingai besiveriantis paviršiumi žmogiškoje būtybėje, bandantis, nesudrumsčiant paviršiaus, išgriebti iš versmelės akmenėlį ar laumžirgio šešėlį, saulės spindulio blyksnį, jokios gelmingos gelmės, štai aš visas paviršiuje...
             akmenį pasodėj
             sąmonė vis dar primena man,
             vis rodo atminčiai — išsaugok,
             ne, sakau jai, ne tas, ne toks,
             jis buvo kūnas— vienatinis,
             šiltas įsaulėj, nepasakomas,
             ne, nežodinis
Viktorija Daujotytė „Perrašai“ psl. 14
Nežinomybės dovana — aukščiausia žmogaus patirtis — nuostaba — praregėjimas — buvimas klausiančioje tyloje — abstrakcija suvokėjo sąmonėje (nutolimas nuo figūratyvumo: išvaizdos, pavidalo, išorinio daikto kontūrų) — nereikšmingas klausiantis paviršius   šioje „ašarų pakalnėje“, savivalės erdvėje — neįmenamas  ir nenusakomas, netechnologinis judesys: apsigyventi akimirkai „TARPE“ dviejų pradžių, netampant kalbos padargu ar gyvūno bekalbiu liepsnojančios gyvasties verpetu, nenuspėjamu būdu neleidžiama užgožti vienai kitą pradžioms, tampi  ne  beprade, o dviprade būtybe, leidi  susilieti joms į vieną ir mirksnyje sušvisti pradžios esybe, pažvelgti į pasaulį vienos ir kitos pradžios žvilgsniu. Kasdienė, diskursinė, techninė kalba „gyvena“ reikšmių akiračio plotmėje. Poetinė kalba — suvokėjo kaip neskaidomos būtybės  abstrakcija,  patiriama juslėmis nekalbinė individuali daiktų pasaulio išraiška, sielos  veidrodis, jo skaidrumas absoliučiai priklauso nuo suvokėjo  būsenos, besiveržiančios tobulybės link, aukščiausio teigiamos kokybės laipsnio. Siekis, kuris negali būti patenkintas. Tobulybė atrandama kalboje, jos siekti — nepasotinamas  neskaidomo individo troškulys... išrypuoja Miškinių Antanukas: „Stovi klevas liūdnumo kaip aš.“
Ražas

2014-07-23 08:32:34

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2014-07-24 10:45:48

CITATA: "Ar meilė įmanoma įsivaizduoti, patirti be žodžių? Juk meilės daimonas  „Eros“ — Platono filosofijoje — mistinis meilės, minties, vyriškos valios skverbimasis į grožį, tiesą, gėrį.", --(CITATOS PABAIGA)--  tai skverbimasis, gilinimasis (mentalinis) į dalyką, o ne dalyko (šiuo atveju - jausmo visais trimis kūnais) išjautimas ir dalyko praktika, mat įsivaizduoti viską galima.
visumoje ne mano - labai svetimas pasaulio aprašymas (svetimas Pasaulio interpretavimas.)
Mikelandželo darbai (net gyvais nepamatyti) patinka - galingi, ir poezija jo - eilėraščiai, kiek teko skaityti, rusų kalba (vertime) taip pat. (o ji iš žodžių) :)
 
-27-
Любую боль,  коварство, напасть, гнев
Осилим мы вооружась любовью


-30-
Не видеть не могу за всем, что зримо,
Отныне без тоски твой вечный свет.


-40-
Кто ночью на коне, тот в праве днём
На миг прилечь и подремать не много, –
Вот так-то жду и я, что отдохнём
О, жизнь моя, мы милостию бога.

Зло скудно там, где скуден мир добром,
И грань меж них проложено не строго.


-41-
О память об ударе, что нанёс
Мне в грудь кинжал, отточенный любовью...


-42-
Я только смертью жив, но не таю,
Что счастлив я своей несчастной долей;
Кто жить страшится смертью и неволей, –
Войди в огонь в котором я горю.


-43-
Я тем живей, чем длительней в огне.
Как ветер и дрова огонь питают,
Так лучше мне, чем злей меня терзают,
И тем милей, чем гибельнее мне.


МИКЕЛАНДЖЕЛО
(VERTĖ А.М. Ефроса)

(Žinoma, -43- čio ( ketvirtos eilutės) pabaigoje dėčiau tik daugtaškį, nes kalba ne apie sielos žūtį, o žūtyje, degime, lydymesi j karmos, kuris vyksta širdyje, švinta siela. ne daugtaškis kada, galima suprasti, kad kuo blogiau tuo geriau; "nusižudyti, yra labai blogai, labai didelė nuodėmė, kodėl nesiimti to?.." tai štai trečioje eilutėje dėčiau daugtaškį, galima ir neteisingai suprasti - nors kontekstą nurodo pirmoji 43 - čio ketureilio eilutė "aš tuo gyvesnis, kuo ilgiau ugnyj" - todėl visiškai galimas ir taškas, kontekstas yra aiškiai nurodytas pirmoje.
visas tas posmas labai artimas Zeno praktikai, atidirbant karmą.      
◘ ◘ ◘         
Dzen – ne palaimos ar atsipalaidavimo praktika, o įkaitinta krosnis, kurioje mes grumiamės su savo egoistinėmis iliuzijomis. Kokius įrankius turime naudoti? Tik vieną. Mes visi apie jį girdėjome, tačiau naudojame jį labai retai. Jis vadinamas dėmesiu.“
-CHARLOTTE JOKO BECK,
KASDIENIS DZEN

Matote, žiūrint į Mikelandželo darbus, skaitant jo poeziją, man neatrodo jie svetimi, svetimai interpretuojantys Pasaulį, nors juose daug dramatizmo, dzenbudizmo filosofijoje daugiau džiugesio, ryžto dvasios pasaulio kaitoje, kintančiame pasaulyje sąmonei artėjant sielos link, idant nušvitimas sielos tai jos tapimas ir intelektu ir sąmone ir visomis juslėmis kartu su vienove.  

TAČIAU,  kiekvienas žiūrėdamas į pasaulį (į Mikelendželą, į Čiurlionį, ir t.t. Į medį, į žolę - palmę ir papartį, į augalą,  ;) turi savo interpretaciją - tiksliau savaip interpretuoja. man (jūsiškė- išdėstyta Esėje) pasaulio interpretacija - matymas (labai svetimi.) bet ne Mikelandželo...
 

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-07-23 19:30:59

Kalba, tiesianti ranką per Prarają į bekalbį pasaulį... Gyvoji dabartis, išsiveržimas iš kalbos visuotinybės, tapimas gyvu mažyčiu bekalbiu dievulėliu, juk dievybė skendi pilnatvėje...
Sudėtinga, bet įdomu. Per Žodį-Adomą – Žodį – Nežinomybės įrašus individualioje būtybėje priėjau nuostabų šaltinį: Poetinė kalba – suvokėjo kaip neskaidomos būtybės abstrakcija, patiriama juslėmis nekalbinė individuali daiktų pasaulio išraiška, sielos veidrodis,... (pati pabaiga).
Diskutuoti žodžiu būtų nelengva, o skaitant paprasčiau, autoriaus mintis vystoma nuosekliai, dėstymo struktūra aiški.
Kitus klausimus parašiau.