Dievas nėra žirnis, kurį rastum, ankštį išaižęs. A. Maceina
 
Italų menininkas ir biografas, Mikelandželo draugas, Giorgio Vasari rašė, kad Adomas yra toks gražus, tarsi pats Dievas jį būtų nupiešęs. Ach, koks jis gražus, koks galingas kūnas, liepsnojantis gyvastimi ir...koks nelaimingas. Nerimą ir pasimetimą, viltį, baimę išduoda jo žvilgsnis, nukreiptas per prarają į savo Tvėrėją, į tai, kas liko anapus atsivėrusios tuštumos. Adomas — žmogus — Žodis. Anapus — Transcendencija — Absoliutus Nežmoniškumas — Dievas —  Gyvybės Įsčios — Nežinia. Žodis-Dievas ne tik kuriantis: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, bet ir žymintis nebaigtinę aibę individualių bekalbių būtybių —  daiktų savaime, tampantis visuotinybės ženklu. Individualus juslinis bekalbis  gyvybės krešulys, o ir negyvas Būties gurvolis patiriamas betarpiškai individualiu jusliniu judesiu, Žodis-Adomas lemtingai tolsta nuo jų, veriasi tarp jų praraja, kurios peržengti nei vienas iš šių polių neįstengia. Įdomiausia tai, kad Žodis-Adomas tampa juslinio Būties krešulio naikintoju, juslinio  individualumo ištrynėju, peržengdamas jo individualumą, tampa tinkantis kiekvienam, vadinasi, niekam, pavergęs bekalbį pasaulį, tampa jo tironu. Nežmogiškumas pačiame žmoguje. Gyvybė  kaip vienintelis neskaidomos atskiros būtybės buvimo ir duoties būdas  yra tai, kas visiška svetimybė kalbai, absoliučiai nežmogiška ir nuo ko žmogiška būtybė atskirta neperžengiama kalbos-mirties praraja. Bekalbis gyvybės šauksmas „esu“ be išlygų individualus, o žodis „esu“ „uždengia“ šį  nekartojamos būtybės virpesį, tapdamas visuotinybės pavidalu. Bekalbė gyvasties akimirka — vienintelė nekartojama, nes kitoje akimirkoje ji jau kita, išreiškiama visuotinybės pavidalais: baime, nerimu, palaima, dvejone, nuostaba, atstojančiais bekalbes gyvybės būsenas ir nesutampančias su visuotinybės išraiškomis, tampa falsifikacijomis, kalbinis būsenos atvaizdas neatitinka pirmojo šaltinio. Juk nuostaba, baimė ar nerimas kiekybiškai didėjantys ar mažėjantys, bet kokybiškai nesikeičiantys niekaip neįsitenka į visuotinybę.
 
Ar meilė įmanoma įsivaizduoti, patirti be žodžių? Juk meilės daimonas  „Eros“ — Platono filosofijoje — mistinis meilės, minties, vyriškos valios skverbimasis į grožį, tiesą, gėrį. „Skverbimasis“ — daikto vardas, kurio nėra ir negali būti (bet galima įrašyti į matematinę lygtį, formulę, galima sukurti sąvoką), atstovaujantis individualiam esybės daugiareikšmiam veiksmui — „skverbtis“ (gilintis, patekti, įsismelkti, įsiterpti — daugiau kaip penkiasdešimt reikšmių), tampa visuotinybe, nutolsta ne nuo daikto savaime, bet nuo individualios būtybės veiksmo, kuris negali tapti visuotinu, nes yra individualus. Tai, ką reiškė antikos žmogui, „Eros“ šiuolaikiniame pasaulyje šiurkščiai nuvertintas, supaprastintas iki kraštutinumo ir perkeistas į biologinius, ekonominius , psichologinius, lingvistinius, teologinius  žmogaus poreikius, perkeltas į asmenybės vidujybę, susitalpinantis  žodyje „erotika“ ar dar didesnę visuotinybę apimančiame žodyje „seksas“, tiesą sakant, egzistuojančius tik kalboje. „Žodis „myliu“  pats  nemyli ir visiškai sunaikina meilės jausmą“,— sako lietuvių filosofas A. Šliogeris. „Eros“  neįmanoma paaiškinti objektyviomis priežastimis, nei jo perkeisti į  psichologines vingrybes ar filologines, teologines dogmas. „Eros “ — Nežinomybės įrašas  žmogaus sieloje, esminė mirtingojo buvimo Žemėje sąlyga. Nuo žodžio „šalta“ man visai nešalta, o atvirkščiai — vidurvasaris, ir mane kaip visumą kankina karštis. Džiaugsmas, siaubas, vienišumas, švelnumas yra  tyliojo  pasaulio išraiškos manyje — kūno bekalbes išraiškas slopinantis, užgožiantis įgytas įrankis —  kalba. Siaubingas autoįvykis ir šalia iš siaubo sustingęs veidas yra tos pačios išraiškos plotmėje. Išraiškingas kūnas netapatus žodinei raiškai. Tas pats įvykis ir šalia abejingai praeinanti asmenybė, ką tik prieš akimirką „svaigęs“, skaitydamas panašaus įvykio literatūrinę versiją. Tekstas, tapęs absoliučia tikrove — atlygis už prarastą bekalbį juslinį individualumą, atsivėrusios asmenyje tuštumos kamšalas. Ištardamas pirmąjį žodį, šios tarties akimirka individas patenka į visuotinybės pinkles, individuali bekalbė duotis perkelta į žodį įgauna visuotinybės pavidalą, praranda bekalbės akimirkos belaikiškumą. „Eros“ — nepasotinamas troškulys, kiek begertumei iš šio šaltinio, visada jausi stygių, bet koks išorinis tikslinis  veiksmas  sunaikina Nežinomybės dovaną mirtingajam.
 
Štai „Pakeleivis“ (koks taiklus vardas, juk pakeliui gali eiti iki tam tikros stotelės skirtingų pažiūrų asmenybės) klausia: „bet ką daryti su žodžiu?“ Sutrinku. Vienareikšmio atsakymo nėra ir negali būti. Ką atsakytume, jeigu paklaustume: o ką daryti su žmogumi? Juk Adomas ir Žodis neatrišamu mazgu surišti. Tikriausiai atsakymas būtų toks: žmogaus ir žodžio likimas tapatus. Nebus žmogaus, nebus ir žodžio. Aišku, atsakymo galima būtų ieškoti teologijoje — Švento Rašto aiškintojų ištarmėse ar filologijoje — kuriančioje, tobulinančioje ir aiškinančioje pačią kalbą, pasitelkiant mokslinį metodą, analizę, kilmę, antropologiją, semantiką ir semiotiką, socializaciją, visuotinybės išpažintojus, gynėjus ir garbintojus. Visgi  yra žmogaus veikloje dvi sritys, kuriose kalba tampa individuali ar labiausiai priartėjanti, t. y. „tiesianti ranką“ per prarają link bekalbio pasaulio daiktų. Gyvoji dabartis — akimirka, kai išsiveržiu iš  kalbos visuotinybės, juk ji tik Žodyje tarpsta, jo diktato, šiame mirksnyje tampu gyvu mažyčiu bekalbiu dievulėliu, juk dievybė skendi pilnatvėje ir jai nieko nestinga, juk aš  egzistencinėje  pradžioje nejaučiu perteklinio Tikrovės troškulio, išskyrus gyvasties palaikymą. Nėra juk „pasaulinės filosofijos“ ar „pasaulinės poezijos“. nors, tiesą sakant, bandoma tai susisteminti pasitelkus metodą, sudėlioti į atskirus stalčiukus, bandoma aiškinti belaikę akimirką per savo suvokimo prizmę, pasitelkus visuotinybės ženklus bandoma pritempti, kad „neiškristų“ iš šių disciplinų konteksto. Filosofas ir poetas — individualumo bastionas, kiek galima mirtingajam ištrūkti iš visuotinybės pinklių. Filosofo ir poeto tėvynė, kaip bebūtų keista, randasi anapus kalbos, įkalbina žvilgsnio į pačius pasaulio bekalbius daiktus individualumą, supriešina su anonimine svetimybe, kokiomis formomis ji bepasireikštų: teologija, gnoseologija, globalizmu, postmodernizmu, socializmu, svetimybės atstovais gyvoje žmogiškoje būtybėje. Filosofas ir poetas nepretenduoja į absoliučią tiesą, nes jie nėra niekada tikri, kad jų kalbinė išraiška, belaike akimirka jiems atsiveriančios nuostaba, baime, dvejone, sumišimu, pasimetimu, neviltim, egzistencine tuštuma.
             Poetai, kaip jūs atsilaikėt
             ties amžių tuštuma baisia?
             Gal ji kaip laikrodžiuose laikas
             pati slypėjo jumyse?
Vl. Šimkus, „Geležis ir sidabras“, eil. „Kryme“.
Aistringos tuštumos stygius apraminamas kalbine raiška, patirta bekalbė pasaulio išraiška bandoma išsiveržti iš visuotinybės gniaužtų, individualizuoja kalbą, nuimdama nuo jos visagališkumo, dieviškumo, amžinumo karūną. Žodis kaip ir filosofas ar poetas tampa mirtingas, išslysta iš įvykio, erdvėlaikio pančių, paklūsta belaikei akimirkai. Negeidžiantis daikto žodis, žodis savaime kaip daiktas pasmerktas tai pačiai lemčiai kaip  žmogus ir jį supantis bekalbis daiktų pasaulis, kurį pažadina individualizuojantis žvilgsnis, išraiškingai besiveriantis paviršiumi žmogiškoje būtybėje, bandantis, nesudrumsčiant paviršiaus, išgriebti iš versmelės akmenėlį ar laumžirgio šešėlį, saulės spindulio blyksnį, jokios gelmingos gelmės, štai aš visas paviršiuje...
             akmenį pasodėj
             sąmonė vis dar primena man,
             vis rodo atminčiai — išsaugok,
             ne, sakau jai, ne tas, ne toks,
             jis buvo kūnas— vienatinis,
             šiltas įsaulėj, nepasakomas,
             ne, nežodinis
Viktorija Daujotytė „Perrašai“ psl. 14
Nežinomybės dovana — aukščiausia žmogaus patirtis — nuostaba — praregėjimas — buvimas klausiančioje tyloje — abstrakcija suvokėjo sąmonėje (nutolimas nuo figūratyvumo: išvaizdos, pavidalo, išorinio daikto kontūrų) — nereikšmingas klausiantis paviršius   šioje „ašarų pakalnėje“, savivalės erdvėje — neįmenamas  ir nenusakomas, netechnologinis judesys: apsigyventi akimirkai „TARPE“ dviejų pradžių, netampant kalbos padargu ar gyvūno bekalbiu liepsnojančios gyvasties verpetu, nenuspėjamu būdu neleidžiama užgožti vienai kitą pradžioms, tampi  ne  beprade, o dviprade būtybe, leidi  susilieti joms į vieną ir mirksnyje sušvisti pradžios esybe, pažvelgti į pasaulį vienos ir kitos pradžios žvilgsniu. Kasdienė, diskursinė, techninė kalba „gyvena“ reikšmių akiračio plotmėje. Poetinė kalba — suvokėjo kaip neskaidomos būtybės  abstrakcija,  patiriama juslėmis nekalbinė individuali daiktų pasaulio išraiška, sielos  veidrodis, jo skaidrumas absoliučiai priklauso nuo suvokėjo  būsenos, besiveržiančios tobulybės link, aukščiausio teigiamos kokybės laipsnio. Siekis, kuris negali būti patenkintas. Tobulybė atrandama kalboje, jos siekti — nepasotinamas  neskaidomo individo troškulys... išrypuoja Miškinių Antanukas: „Stovi klevas liūdnumo kaip aš.“