daug
(skausmas dar stipresnis, kai nutyla žemėj...)
Užgeso, ištirpo nušvitusios žvaigždės, Sukrito į žemę svajonės, jausmai... Atodūsiais plazda. Gyvenimas keičias. Skaudžiausia, kad lieka laimingi tiktai
Veidai atminty artimiausių. Bespalviai Šešėliai ir tų nelaimingų žmonių Lankysis kasnakt – nekalčiausieji glausis Paklaikę nuo siaubo juodžiausių spalvų.
Nutilusi žemė, drebėti paliovus, Degėsiais ir dūmais plevens tyloje. Nejau negana? Ašutinėje saujoj Suvirpa iš skausmo naktis sugelta.
Banguojantis blogis – raudonas mėnulis, Pažvelgęs pro langus matuoja žingsnius. Vienintelis kelias sukruvintas guli. Neverki... Nors verkia žvaigždžių net dangus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-07-23 19:10:02
Emociškai sunkus kūrinys. Taip, jaučiama tyla, bet slegianti. Bet, matyt, jau toks autoriaus užmanymas.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-07-23 13:05:54
Skausmo kupina, mąstyti verčianti tyla...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-23 00:59:34
Skaudus. Žmonės lieka gyvi ir besišypsantys tol, kol yra tie, kurie juos atsimena.