Upelio srovę miško tankmėje,
Vabzdžius drėgnam konvalijų pavėsy,
Ir ramų saulės spindulį girdėsi,
Kai pro lapus praniręs slinks veja.
Ir girių tylą, kai audra artėja,
Suklunsa lapai. O vaikai vieni
Keliu per dulkes sprunka tekini
Namo... Ir junta jau atūžiant vėją.
Perkūnas trenkia. Žvingauja arkliai
Užuovėjoj, atvijom... O šienas jau sulis.
Bet šviečias vėl. Dar šnara atkakliai
Lašai, bet pievą laimi grįžęs spindulys.
Ir siaudžia vasara darbais ir žavumu.
Kada mums besvajot! Bite gyvuot imu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-07-22 20:35:06
pajaučiau tuos garsus
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-21 23:43:36
Karšuvoje nebuvau, tačiau tekstas iš tiesų puikus.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-07-21 20:22:54
Tapybiškas tekstas.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-07-21 15:27:29
Gal taip ir reikėjo, kad kitaip subanguotų trečias ketureilis. Sonetas pilnas garsų.
Man atradimas suklunsa.