Ak, vėjau broli,
Mes tokie panašūs –
Lyg paukščiai du virš upės mėlio.
Jų atvaizdai – tai mes –
Miražai,
Kurių nieks įsimint nespėjo.
Švelnus barbenimas langinių –
Tik naktimis,
Kai medžiai miega.
Brėkšmoj tyla.
Nes nebežinom, ką siųs dangus –
Gal lietų, sniegą...
Nauja diena nusuks vėl veidą –
Juk šėlsmas toks svaigus –
Lyg paskutinis...
Blaškyti debesis įpratom
Ir šaukti Žemėje užkimę.
Mes neinam – skrendame...
Staiga nurimę
Smiltelę numetam ant pirštų...
.................................................................
Mes tik dangaus bespalviai piligrimai,
Kurie čia pat užgimę miršta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Medinis jogas
Sukurta: 2014-07-22 02:23:44
o gal - nuo pirštų?
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-07-21 20:07:33
Sklandu, vaizdinga ir ilgesinga.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-07-21 14:28:48
ypač žavinga pabaiga, tiesiog smigteli širdin
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-07-21 10:17:20
Gražus ne tas žodis. Puikus lyriškas tekstas . papylėte emocingų metaforų šūsnį, viskas nugludinta iki skausmo. Ačiū autoriui. Šypsausi laiminga tokį radusi.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-07-21 08:33:44
Pirmasis posmas pagavo jausmo tikrumu, tik vargu ar tai tiesą: kaip lietaus veidą ( ir kūrybinį) įsiminė visi, kas susidūrė :) ...
Vartotojas (-a): žemiški sparnai
Sukurta: 2014-07-21 00:45:46
Graudus šį kartą toks...Patiko tinkamai pavartotas žodis „piligrimai“. Pagyrimas už susitapatinimą su vėju, juk sunku jį pagaut, jei iš vis įmanoma...:)