Ak, vėjau broli,
Mes tokie panašūs –
Lyg paukščiai du virš upės mėlio.
Jų atvaizdai – tai mes –
Miražai,
Kurių nieks įsimint nespėjo.
 
Švelnus barbenimas langinių –
Tik naktimis,
Kai medžiai miega.
Brėkšmoj tyla.
Nes nebežinom, ką siųs dangus –
Gal lietų, sniegą...
 
Nauja diena nusuks vėl veidą –
Juk šėlsmas toks svaigus –
Lyg paskutinis...
Blaškyti debesis įpratom
Ir šaukti Žemėje užkimę.
Mes neinam – skrendame...

Staiga nurimę
Smiltelę numetam ant pirštų...
.................................................................
 
Mes tik dangaus bespalviai piligrimai,
Kurie čia pat užgimę miršta.