Santrauka:
Genai ataidi ir iš praeities.
Aš į žodį „dukryte“ koralinių kriauklių įdėjau,
Susapnuotų tąnakt, kai liga man prisiuvo iš vario vokus.
Mūsų pusryčių tylą kaip sopulį nunešė nerimo vėjai,
Ir dabar jau šaukiu, kad grąžìntų tylėtus žodžius,
Kad įžvelgčiau pro ašaras, ką gi tėvai išsapnavo,
Kai dainuodavo man apie jūrdugnį naktį agato kalnais.
Àš žinojau, kad smėlio rytai ir egzotiški vaisiai – tai mano,
Lyg ìš protėvių žemės išnirę vaikystės vaizdai.
O net kartais atrodė, kad Sienos Raudų išmaldausiu,
Ir liga taip dažnai nebelies iškankintų vokų –
Aš, dukryte, ìš perlų ir rìfų tau nuostabų rytą išausiu,
Kai kartu su undinėm linguosiu ant jūros bangų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-07-21 10:59:04
Gera skaityti eilėraštį, kuriame žodžiai nuoširdumą ir jautrumą išgrynina, o ne priplėkia.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-07-21 10:19:35
Eilėraščio gylyje - prasmė. Dėkoju autorei. Mokate giliai mąstyti ir pajausti.
Vartotojas (-a): žemiški sparnai
Sukurta: 2014-07-21 00:27:38
Taip lyriška...neteko dar regėti tokių malonių metaforų, jeigu taip galima sakyti.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-20 23:33:09
Seniai autorę beskaičiau ŽŽ :) Pasigendu stiprių kūrinių.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-07-20 22:37:39
ne gėda buvo ir pravirkti,va, ėmiau ir žodžių pritrūkti, turbūt jų daug ir nereikia...tiesiog tiek...tokio jautraus darbelio dar čia neskaičiau