Aš į žodį „dukryte“ koralinių kriauklių įdėjau,
Susapnuotų tąnakt, kai liga man prisiuvo iš vario vokus.
Mūsų pusryčių tylą kaip sopulį nunešė nerimo vėjai,
Ir dabar jau šaukiu, kad grąžìntų tylėtus žodžius,
Kad įžvelgčiau pro ašaras, ką gi tėvai išsapnavo,
Kai dainuodavo man apie jūrdugnį naktį agato kalnais.
Àš žinojau, kad smėlio rytai ir egzotiški vaisiai – tai mano,
Lyg ìš  protėvių žemės išnirę vaikystės vaizdai.
O net kartais atrodė, kad Sienos Raudų išmaldausiu,
Ir liga taip dažnai nebelies iškankintų vokų –
Aš, dukryte, ìš perlų ir rìfų tau nuostabų rytą išausiu,
Kai kartu su undinėm linguosiu ant jūros bangų.