Jei paupy vėl ant akmens sėdėtume,
Išgirst norėčiau daug... Ruošeis juk pasakyt.
Gal man pečius vėl rankomis apglėbtumei?
Tačiau... vartus buvai pakviestas uždaryt.
Ne aš viena tyloj tos atminties budžiu,
Ne vien tik man esi nebepasiekiamas...
Menu dar tavo balsą... Jis ir nesuduš.
Vis tiek prašau – bent sapnuose kalbėkimės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-07-23 19:02:00
Tyla netekty...pažįstamas jausmas.Bet viltis yra "bent sapnuose..."
Vartotojas (-a): žemiški sparnai
Sukurta: 2014-07-21 00:38:55
Nuolatinis laukimas tyloje...žmogiškoji savybė prisirišimas. Daug jausmų kelia šis eilėraštis.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-20 23:18:41
Pritariu. Bet tai skonio reikalas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-07-20 17:50:57
čia tyla tampa tarsi prakeiksmas, prašoma nors sapnuose kalbėtis..trumpas , bet talpus eiliukas