Dar nepamiršome, kur mudviejų stotis,
Ir retkarčiais (netyčia?) susitinkam.
Ir nebeklausiam, kas mums ją parinko –
Svarbu, kad galime kartu pravert duris.
Už ilgesį tyresnio ar kas nors yra?
Kol aidi mūsų stotyje švilpukas,
Tol sklaidosi pasiilgimo rūkas, –
Tada apgobia palaimingoji tyla...
Ar mums dabar bereikia sakinių ilgų?
Žodžius pasaugom... Kas neišsakyta,
Brandins lai skonį vyno išlaikyto,
Kurį ne kartą dar skanausime abu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2014-07-19 22:59:09
Laukiančiojo tyla — ypatinga: čia liūdesys, čia šypsenėlė, o kartais karčios ašaros pabyra.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-07-19 09:02:20
Visai gražus lyrikos tekstas :)
Laukimas stotyje su neišsakytais dalykais netgi labai man susijęs... O ir tylų visokiausių būna...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-07-18 23:55:03
Aš čia randu viską- ir užslėptą tylą, labai saikingai, nesaldžiai išreikštus jausmus. Atsiveria visas vidinis pasaulis, jo trapumas. Kaip išlaikytas vynas- ypatingas skonis, spalva ir kvapas...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-18 23:45:49
Geras darbas. Manding, kad mintis atskleista, čia kitiems kitaip rodosi :(
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2014-07-18 20:13:33
eilėraštis kaip eilėraštis, bet sutikite su tuo, kad jis nelabai atskleidžia tematiką - nors kalbama apie nepasakytus viens kitam žodžiais jausmus, mintis - bet tai nėr tyla; Nors daug žmonių numiršta, taip ir nepasakę kažko, neatskleidę kažko, ar nutylėję kažką, o norėją pasakyti; lygiai kaip ir daugeliui žmonių numirus, likę gyvieji kremtasi, kad taip ir nepasakė svarbiausio, ar kažko - ką norėjo jų širdis išsakyti ir panašiai, bet tai ne tylos tema, (nepasakyti - neatskleisti ir neparodyti jausmai, mintys) ne tylos. Sakau, eilėraštis kaip eilėraštis, tačiau konkursinė tema jame beveik nepaliesta, paliesta netiesiogiai, tai tik šalutinėj linijoj čia ta tyla, o ne tylos tema.