Dar nepamiršome, kur mudviejų stotis,
Ir retkarčiais (netyčia?) susitinkam.
Ir nebeklausiam, kas mums ją parinko –
Svarbu, kad galime kartu pravert duris.

Už ilgesį tyresnio ar kas nors yra?
Kol aidi mūsų stotyje švilpukas,
Tol sklaidosi pasiilgimo rūkas, –
Tada apgobia palaimingoji tyla...

Ar mums dabar bereikia sakinių ilgų?
Žodžius pasaugom... Kas neišsakyta,
Brandins lai skonį vyno išlaikyto,
Kurį ne kartą dar skanausime abu...