ir vis dar dilgčioja ties atsegta saga
įtrūkęs randas bučinio. ant uosio
rasos rūgštis sušnypščia. ne vieta
nuteist tyla viens kitą. atsikosim
sapnų drugiais. nebetelpam. tai kas
iš stalčių byra sendaikčiai ir dulkės
diena lėtai ropoja per rankas. jos
turi savo atmintį. ji sunkias
klampia sula pro židinio plyšius
pro kirvarpų užuolaidas patamsiais
o tavo veidas geliančiai blyškus
lyg natomis išskydęs sniego valsas
lyg mėnesienos atspindys lange.
prieš pasimatant. paskutinį kartą.
Gal pakartokim pirmą? ne tai ne.
kodėl šypsaus?................... saga...
na vilkis paltą.................................
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2014-08-03 12:57:33
valiūkiškai stiprus, tikra poezija
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-07-16 18:43:03
Mįslingas...žaviai apipintas sagos paslaptim...tikrai talentingai
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-07-16 14:24:27
Puikiai.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-07-16 12:01:15
Puiki, subtili jausmų raiška...
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-07-16 10:19:24
Poezija... Stipru nuo pirmo iki paskutinio žodžio.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-07-16 08:45:36
Nuostabus tekstas dienos pradžiai... Gera atrasti tekstų, kuriuos norisi skaityti dar kartą savo malonumui :)
"diena lėtai ropoja per rankas. jos turi savo atmintį..." įsimintinos eilutės