ir vis dar dilgčioja ties atsegta saga 
įtrūkęs randas bučinio. ant uosio 
rasos rūgštis sušnypščia. ne vieta 
nuteist tyla viens kitą. atsikosim 
sapnų drugiais. nebetelpam. tai kas 
iš stalčių byra sendaikčiai ir dulkės 
diena lėtai ropoja per rankas. jos 
turi savo atmintį. ji sunkias 
klampia sula pro židinio plyšius 
pro kirvarpų užuolaidas patamsiais 
o tavo veidas geliančiai blyškus 
lyg natomis išskydęs sniego valsas 
lyg mėnesienos atspindys lange. 
prieš pasimatant. paskutinį kartą. 
Gal pakartokim pirmą? ne tai ne. 
kodėl šypsaus?................... saga... 
na vilkis paltą.................................