tu užputi žvaigždes bet upėj tvinksi 
dvi sidabrinės gulbės ir dangaus 
jau pilnos akys ir pasaulis pilnas 
tuoj pilsis per kraštus 
                        neapsigauk 
kai sieną karpo laikrodžio šešėlis 
nėr išėjimo nebūtam laike 
karšti žibintai kaip išalkę žvėrys 
bekvapėm pėdom vejasi 
                              eime 
skeveldros žvilgsnių – mūsų orientyrai 
tačiau toliau nei aklas nematai 
gal per maža širdis 
gal trūko vyriai 
gal šiąnakt uoste sudegė laivai 
beviltiškai bandau pagauti pulsą 
dangus kvėpuoja? 
užpūtei žvaigždes 
dvi mėnesienoj sidabrinės gulbės 
dvi sidabrinės 
bet tikrai  
                ne mes