xxx
tu užputi žvaigždes bet upėj tvinksi
dvi sidabrinės gulbės ir dangaus
jau pilnos akys ir pasaulis pilnas
tuoj pilsis per kraštus
neapsigauk
kai sieną karpo laikrodžio šešėlis
nėr išėjimo nebūtam laike
karšti žibintai kaip išalkę žvėrys
bekvapėm pėdom vejasi
eime
skeveldros žvilgsnių – mūsų orientyrai
tačiau toliau nei aklas nematai
gal per maža širdis
gal trūko vyriai
gal šiąnakt uoste sudegė laivai
beviltiškai bandau pagauti pulsą
dangus kvėpuoja?
užpūtei žvaigždes
dvi mėnesienoj sidabrinės gulbės
dvi sidabrinės
bet tikrai
ne mes