Santrauka:
Pastebėjimas: Panegiriška lyrika visada lėkšta
- (arba ) - nusišypsok, poete, po savo laikinojo kūno fizinio
mirties...
* * *
Neigiantis kūną
ir puoselėjantis dvasią
poetas
besimėgaudamas
baltąja jazminų arbata
žvelgė pro atvirą langą
į plaukiančius
žydrynėje
be krašto be pradžios
baltus (
sakytum, kūnais angelų iš bažnytinių atvirukų...)
debesis
ir laukė rytinio paukščių
koncerto...
... tik
laikrodis ant sienos
tik tik tik...
o giesmių – nė vienos
trelės...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Išgirdę artėjant drebėjimą
žemės
sparnuotieji
gelbėdami savo laikinąjį kūną
ar giesmes –
apleido šitą vietą?..
P. S.:
poetas jų daugiau nebeišgirdo.
jis žuvo greitai – be kančios
jam parsidėjus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Bazas
Sukurta: 2014-07-09 22:27:32
Ar čia situacija, kai poetas nukerta galvą savo mūzai, o sau pasidaro charachiri. Jis tam turi drąsos, nes meditavo apie mirtį. Juk visi poetai medituoja, juolab ir vaizduote nesiskundžia, kodėl gi nepabuvus samurajumi. O iš kur tas karštakošiškas kapojimas ir pjaustymas? Nuobodu jam taip sėdėti jazminuose, o belaukiant rytinių paukščių galima ir pirmųjų parskrendančių gervių sulaukti. Tada ir charachiri nepadės.
Bet čia tik mano interpretacija :))
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-09 21:18:18
Patiko. Sau taikau. Kodėl gi ne... Tik paskutinio žodžio nesupratau.