* * *
Neigiantis kūną
ir puoselėjantis dvasią
poetas

besimėgaudamas
baltąja jazminų arbata

žvelgė pro atvirą langą
į plaukiančius

žydrynėje
be krašto be pradžios
baltus (sakytum, kūnais angelų iš bažnytinių atvirukų...)
debesis

ir laukė rytinio paukščių
koncerto...

... tik
laikrodis ant sienos
tik tik tik...
o giesmių – nė vienos
trelės...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Išgirdę artėjant drebėjimą
žemės
sparnuotieji

gelbėdami savo laikinąjį kūną
ar giesmes –

apleido šitą vietą?..

P. S.:
poetas jų daugiau nebeišgirdo.
jis žuvo greitai – be kančios
jam parsidėjus.