Balkšvi rūko debesys dengė miško takelį, vingiuojantį pro snūduriuojančius mėlynus medžius ir aptingusius raudonus krūmynus, laukiančius ankstyvųjų vabzdžių – savo maisto. Kažkur kleketavo paukštis, skelbdamas išaušusį rytą. Raudoni saulės spinduliai vos prasimušdavo pro tankią lapiją ir žmogui, bėgančiam takeliu, teko bėgti pasitikint savo intuicija. Jo mintis nutraukė trumpas sausas garsas – ir priešais švystelėjęs violetinis lazerio spindulys. Persekiotojai nepataikė: gal sutrukdė rūkas, gal jie, kaip ir bėgantis žmogus, buvo pavargę.
„Po šimts, leiskit nubėgti į olą, o tuomet pasikalbėsime“, – mintyse pyktelėjo žmogus. Iki olos turėjo būti daugiausiai šimtas metrų, jis turi spėti.
– Žemės agente, jūsų padėtis beviltiška ir mes siūliome pasiduoti! – eilinį kartą praplyšo persekiotojai, – priešintis beprasmiška!
„Nesulauksite“, – pasūdęs keiksmu, ištarė žemietis, įbėgdamas į olą..
„Ačiū dievams, viskas baigta“, – pagalvojo agentas, aktyvuodamas siųstuvą. Naujausia Žemės technologija, leidžianti atidaryti erdvės šuolio vartus ir pasiųsti signalą tiesiai gavėjui; teisybė, dėl didelio naudojamos energijos kiekio buvo rekomenduojama naudoti tik išimtiniais atvejais.
Agentas susikaupė ir užsidėjo smegenų skanerį. Viskas bus automatiškai – jo mintys bus perskaitytos, užkoduotos 712 gigabaitų kodu ir išsiųstos į žvalgybos dekodavimo centrą Žemėje.
Blykstelėjusi žalia lemputė patvirtino, kad pranešimas išsiųstas.
– Žemės agente, mes nejuokaujame, – vėl ėmė ūbauti persekiotojai, – pasiduokite.
Agentas įjungė išorinio ryšio kanalą.
– Aš pasiduodu! – suriko jis.
Atrodo, persekiotojai patikėjo ir atsargiai, laikydami šaudymui paruoštus ginklus, ėmė artintis prie slėptuvės.
– Linkėjimai nuo Žemės, – tarė agentas, spausdamas susinaikinimo mygtuką.

****
– Jūsų didenybe, kvietėte? – Tarpgalaktinių tyrimų instituto direktorius iki šiol nesuprato, kodėl jį staiga iškvietė į valdovo rūmus. Ir ką čia daro žvalgybos bei kontržvalgybos vadovai bei Imperijos gvardija? Nejau tas nereikšmingas incidentas, kai Instituto laivynas per klaidą apšaudė Nairanos sunkųjį kreiserį, dabar reikš jam, direktoriui, tribunolą? Betgi tada leidimą atakuoti nairaniečius asmeniškai davė Karo laivyno vadovybė
– Ponai, prašau sėstis. Mūsų Imperiją pasiekė žinios, kad kelios mums nedraugiškos sistemos ieško ypatingo artefakto – Kraujo akmens. Žvalgyba sako, kad šis artefaktas yra ir galingas, ir pavojingas. Ką mano mokslininkai?
– Jūsų Didenybe, tai pats seniausias žinomas artefaktas, kurio amžius gali siekti 100 milijonų metų. Jis nesunaikinamas ir turi savyje visos Visatos žinojimą. Tam, kas valdys Kraujo akmenį, nebus paslapčių ir neįveikiamų dalykų. Panašu, kad akmuo turi galią sunaikinti tą, kuris siekia akmenį panaudoti naikinimui. Jūsų didenybe, kur buvo šis artefaktas?
– Mūsų agentas buvo nusiųstas į Kopo planetą. Pačią pirmą dieną susidūrė su furijais, kurie irgi atvyko ieškoti akmens. Agentas sugebėjo pasprukti nuo ateivių ir nukeliavo į Čarokolo miestą, kuriame, pasak turimos informacijos, turėjo būti akmuo. Tačiau akmens nebuvo. Gavome pranešimų, kad Kraujo akmuo paslėptas Kapolo planetoje. Agentas jau ruošėsi ten, bet buvo susektas ir turėjo likviduotis.
Žodžio paprašė 5 departamento vadovas.
– Jūsų Didenybe, jei jau į Kapolos planetą savo agentus siunčia furijai, akivaizdu, kad jie ketina pulti mus. Turbūt nėra reikalo sakyti, kokią grėsmę keltų žmonėms ateiviai, jeigu jų rankose atsidurtų Kraujo akmuo. Siūlau į planetą siųsti Ypatingąjį būrį.
– Ne, – prabilo valdovas, – į Kraujo akmens paieškas vyks agentas, nes Ypatingasis būrys tik sukeltų problemas. Turime veikti tyliai, nes ši planeta priklauso Neliečiamųjų* kategorijai. Institutas ir 5 departamentas suras agentą, kuris mokėtų elgtis su Kraujo akmeniu ir sugebėtų jį pargabenti čia. Turėdami šį artefaktą, mes galėsime užimti tiek žvaigždynų, kad maisto racionai bus panaikinti, o numalšinę maištą Marse, galėsime sėkmingai prekiauti energijos kristalais ir taip pagerinti mūsų ir mūsų pavaldinių būklę. Be to, naujos technologijos leis mums sutriuškinti Daranos ir Lataranos sistemas, ruošiančias prieš mus sąmokslą, ir taip garantuoti amžiną taiką galaktikoje. Ponai, agentas turi išvykti po penkiolikos dienų. Visi laisvi.

****
Du mėnuliai apšvietė keliu einantį furijų į Kono klano pilį – didingą statinį, liudijantį visai imperijai, kad šios pilies savininkas yra įtakingiausias iš visų imperijos ekhirų*. Pilies statybai buvo sunaudota tiek juodojo plieno, kad jo atsargų būtų užtekę visam laivynui, o salių papuošimui buvo sunaudota penkiasdešimt tūkstančių dieviškųjų akmenų – smaragdų. Kiek aukso monetų papuošimams išnaudojo ekhiras – neskaičiavo niekas. O ir ar suskaičiuosi jas, kai visi tarpai tarp brangiųjų akmenų buvo užpildyti auksu, o kiekviena plytelė rūmų kieme buvo papuošta keturiomis aukso monetomis su ekhiro atvaizdu?
Sąjungininkų susirinkimas sušauktas parinkus tinkamą momentą. Buvo valstybinė šventė –Imperatoriaus vardo diena, tad visi buvo laisvi; kaip tik šią dieną virš pilies švietė abudu planetos mėnuliai, o tai pranašavo, kad susirinkimas bus sėkmingas ir naudingas.
– Ekhiro vardu – stot! Kas eina? – nuaidėjo rūstus sargybinio balsas.
– Leitenantas Patosas, penktosios stoties apsaugos vadas. Esu pagerbtas kvietimu dalyvauti Jo didenybės priėmime.
Vartai atsivėrė ir Patosas nubėgo laiptais į viršų – visi turėjo matyti, kaip jis nekantrauja susitikti su ekhiru. Kelias link sosto salės nebuvo sunkus – ekhiras mėgo taisyklingas tiesias koridorių linijas, kurios visos vedė į šią salę. Atidavęs pagarbą apsaugai, leitenantas užėmė jam paskirtą vietą – ne per daug arti ekhiro, tačiau viskas gali pasikeisti, užtenka tik laiku pasakyti tinkamą žodį… ir jau esi nebe varganas leitenantas, o laivyno vadas.
Į salę įėjo aukštas, tamsaus gymio pilies šeimininkas – tai buvo klano vadovas, visagalis ekhiras Hadrontas.
– Ištikimieji sąjungininkai, – galingas balsas pasiekė net aukščiau ir toliau sėdinčius, – Brutaliai*, žmogiūkščiai, nori pasisavinti Kraujo akmenį. Mes pirmieji turime jį surasti ir atskleisti senolių technologijos paslaptis. Valdovo vardu kviečiu savanorį, kuris vyktų į Neliečiamąją planetą ir atgabentų akmenį.
Stojo tyla: visi buvo įpratę prie tiesioginių įsakymų arba prie siūlymų atlikti pavojingą misiją už didelius pinigus. Kalbėta, kad kai kurie klanai tokiu būdu įgijo didelius pinigus ir didelę įtaką. Tačiau ekhiro žodžiuose nebuvo užuominos apie didelį apdovanojimą ar tiesioginį valdovo įsakymą.
– Niekas neišeis iš čia tol, kol neatsiras savanoris, – lėtai ištarė ekhiras.
– Jūsų prakilnybe, – iš vietos pakilo Patosas, – aš priimu iššūkį ir vyksiu į Neliečiamąją planetą.
Salėje esantys klanų atstovai lengviau atsiduso: nereikės rizikuoti savo gyvybėmis, be to, praradus karinės kosminių laivų statybos platformos apsaugos vadą, jo vietą lengvai užims kitas.
– Susirinkimas dar nebaigtas, – griežtu balsu prabilo pilies šeimininkas. – Ekspedicija kainuos daug resursų, todėl valdovas nori, kad Jūs visi prisidėtumėte prie finansavimo. Aš manau, kad kiekvienas duos pagal išgales – bet tikrai ne mažiau nei dešimt tūkstančių aukso monetų. Mažesnė suma Jo didenybės (tevaldo jis amžinai!) rūmuose būtų įvertinta kaip neištikimybė Imperijai… Susirinkimas baigtas, savanoris pasilieka.
Susirinkusieji atsistojo, nusilenkimu pagerbdami smaragdais puoštą Imperatoriaus portretą; antru nusilenkimu jie pagerbė ekhirą ir lėtai išėjo iš salės, garsiai girdami ekhiro išmintį ir tuos, kurie aukoja save vardan Imperijos didybės. Salėje liko tik ekhiras ir Patosas.
– Arante*, – rinkdamas žodžius prabilo Patosas, – kiek laiko truks pasiruošimas?
– Laikas ne mūsų sąjungininkas. Saugumas pranešė, kad Žemė jau pasiuntė savo agentą, todėl privalai jį aplenkti ir pirmas nusileisti planetoje. Valdovo gvardija tau duos laivą ir smulkesnes instrukcijas. Atmink: be Akmens tu mums nereikalingas. Eik ir grįžk su pergale!
Patosas nusilenkė ekhirui ir lėtais žingsniais – skubėti išeiti iš reikštų parodyti, kad tau nemaloni jo aplinka – išėjo iš salės.
Į salę, lydimas asmens sargybinių, įžengė Fartanos sistemos valdovas Taurusis arantas.
– Ką manai apie jaunuolį?
– Jūsų Didenybe, jis priklauso Laupako* specialiųjų operacijų skyriui ir yra įrodęs savo ištikimybę Jums ir klanui. Aš pasitikiu juo.
– Gerai, ekhire. Mums reikės patikimų žmonių, kurie galėtų nepastebimi prasmukti į Kapolo planetą ir atgabenti čia Kraujo akmenį. Turėdami jį, mes atgausime protėvių žinojimą, pastatysime galingiausią karo laivyną visoje galaktikoje ir sugražinsime buvusią Imperijos šlovę, kurią iš mūsų neteisėtai atėmė žmogiūkščiai. Mes vėl valdysime neišsemiamus Oriono resursus ir Marse randamus energijos kristalus! Visi privalės nusilenkti Fairanos didybei ir galybei!
– Jūsų didenybė, kaip visada, teisus, – tarė ekhiras, mintyse skaičiuodamas, kiek resursų jam kainuos eilinė valdovo beprotybė ir kokią naudą būtų galima išpešti, jei ši nepamatuota avantiūra per klaidą baigtųsi sėkmingai.
Valdovas ir pilies šeimininkas, lydimi asmens sargybinių, paliko salę. Žalsvos šviesos lėtai užgeso ir patalpa paniro į sutemas, nušviečiamas tik raudonų mėnulių spindulių.

****
Tarapasų rūmai, priklausantys Nairanos valdovui Estaletepui. Valdovas sukvietė kasmetinį susirinkimą, kuriame dalyvaus Aukščiausios tarybos nariai ir garbiausi senbuviai.
Trimitai paskelbė, kad į Posėdžių salę įžengė valdovas. Visi atsistojo ir nulenkė galvas. Salėje įsiviešpatavo tyla, kurią nutraukė heroldas.
– Jo Aukštybė, Dieviškosios šviesos ir Išminties saugotojas, Nairanos sistemos valdovas bei dievo Karonoso sūnus, – Karonas Estaletepas, atvyko su jumis susitikti ir aptarti valstybinius reikalus.
Vyriausiasis žynys įėjęs nusilenkė Išminties deivės statulai ir atsisėdo į savo krištolo sostą, leisdamas sėstis kitiems.
– Mes pakvietėme visus, nes norime pranešti, kad sudarome sąjungą su Daranos ir Lataranos sistemų valdovais. Antra džiugi naujiena – mes išsiuntėme pulką gvardiečių į Kapolos planetą. Ten saugomas Išminties akmuo, kurį Visata pavadino pagal nemokšišką žmonių legendą – Kraujo akmeniu. Tik šis akmuo atskleis visą žinojimą ir padės mums rasti atsakymus į visus klausimus.
Pakilo pats seniausias ir garbingiausias naironietis.
– Visi žinote, kad ši planeta yra Neliečiamoji, o mes – išminties sergėtojai – privalome apsaugoti ją nuo tų, kurie mėgins panaudoti senųjų civilizacijų paslaptis blogiui.
Salėje įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią nutraukė dar vienas klano atstovas.
– Kapolos planeta yra užkeikta ir tas, kuris ten įkels koją, bus prakeiktas dievų. Būtent ten buvo palaidotas tamsos dievas Setmorionas, kai jį nugalėjo Šviesos deivė Esurija. Kraujo akmuo buvo sukurtas dievų tam, kad amžiams saugotų Visatą nuo tamsos prisikėlimo. Tas, kas sugebės atverti akmenį ir prisiliesti prie jo auksinės liepsnos, pažins visas Visatos paslaptis. Bet jei Jūs nusprendėte sulaužyti dievų antspaudą – tebūna Jums žinoma, kad mes išsiųsime savo burtininkus, kurie nuvyks anksčiau Jūsų kareivių. Jeigu mes rasime pirmieji – Jūs būsite pašalintas iš savo posto ir pasmerktas amžinai tremčiai. Jūs verčiate mus rinktis žinojimą, kuris gali pražudyti visa kas gyva – ir mūsų netobulą Visatą. Mes renkamės Visatą!

****
Tarpgalaktinių tyrimų instituto laivas „Admirolas Krupavonas“ skriejo aplink Kapolos planetą.
– Kompiuteri, ar sensoriai užfiksavo Kraujo akmenį?
– Sensoriai neužfiksavo Kraujo akmens, nes planetą saugo Skydas, kuris trukdo surasti artefaktą.
– Teleportuok mane į planetą.
– Prašymas atmestas, nes privalote laikytis Vandono kodekso, kuriame rašoma, kad be specialaus pasirengimo joks žmogus negali įkelti kojos į svetimą planetą. Turite praeiti mokymo kursą ir tik tada išleisiu į planetą.
– Įjunk pagreitintą mokymą.
... salę apšvietė žvakės, grindys išpieštos paslaptingais ženklais, vidury salės stovėjo auksinė statula. Pakėliau akis į viršų ir išvydau Akmenį. Už nugaros išgirdau girgždančius, traškančius, panašius į šnabždesius garsus – sunku buvo patikėti, kad balsų stygos galėjo skleisti tokius garsus. Apsisukau ir išvydau nežemiškos rasės atstovą: kūnas apžėlęs gaurais, iš burnos kyšojo smailios iltys, o akyse... akyse buvo begalinis žiaurumas .
– Mirtis Kraujo akmens grobikams negailestinga, – sušnypštė jis.
Agentas atmerkė akis ir apsidairė.
– Kompiuteri, programa sustreikavo?
– Agente, nutraukiau programą, kai tik užfiksavau, kad kažkas bando su Jumis užmegzti kontaktą.
„Po velnių, kodėl nepasirinkau ramesnio gyvenimo?“ – eidamas prie teleportacijos įrenginio murmėjau, o garsiai tariau:
– Kompiuteri, siųsk mane į planetą.

Gulėjau ant žemės ir negalėjau pajudinti kūno, kuris buvo tarsi sukaustytas, ir tik valios pastangomis sugebėjau atmerkti akis, bet turėjau užsimerkti, nes akys po truputėlį turėjo priprasti prie dienos šviesos.
– Nebijokite, – išgirdau nepažįstamosios balsą, – po kelių minučių galėsite judėti. Kūnas prisitaiko prie naujų sąlygų.
– Kas Jūs?
– Jūs ne vienintelis, kuris ieško Kraujo akmens.
– Aš?!..
– Nusiraminkite, kiekvienas turi teisę į Kraujo akmenį, bet ar jį valdysite – tai jau kitas klausimas.
Nežemiškos rasės atstovė palietė mane ir aš panirau į sapnų karalystę. Pabudau nuo įkyraus zvimbimo ausyje.
„Agente, ilgą laiką negalėjau užmegzti kontakto su Jumis, todėl susisiekiau su vadovybe, kuri tarpusavyje pasitarusi nutarė išsiųsti naują komandą, kuri turėjo nusileisti į planetą ir įvykdyti misiją iki galo. Laivui iššokant iš hipererdvės iš planetos buvo paleistas spindulys, kuris numušė laivą. Įgula sugebėjo teleportuotis. Siunčiu koordinates.
Aš, žingsnis po žingsnio, dairydamasis į šalis broviausi per mišką. Skubėti negalėjau, nes už kiekvieno posūkio galėjo laukti mirtis. Be jokių nuotykių pasiekiau laukymę, kurioje bazę įrengė laivo įgula.
– Sveiki, aš laivo kapitonas. Malonu jus matyti sveiką ir gyvą. Mes veltui laiko neleidome ir užmezgėme kontaktą su čiabuviais. Jie reikalauja, kad du įgulos nariai susitiktų su šventiku, kurį vadina Baltuoju žyniu. Jūs ir mano padėjėjas vyksite į šventyklą.
Žmones pasitiko baltais drabužiais apsirengęs nežemiškos rasės atstovas.
– Sveiki atvykę į šventyklą. Aš esu Baltojo žynio tarnas.
– Gerbiamasis, – dairydamasis aplinkui, – bet aš matau tik medžius, laivo įgulą, bet jokios šventyklos nematau.
Jis mostelėjo ranka ir mes atsidūrėme šventykloje. Auksiniame soste sėdėjo Baltasis žynys.
– Sveiki, Jūs ne pirmi ir ne paskutiniai, kurie nori valdyti Kraujo akmenį.
Baltojo žynio rankose atsidūrė Kraujo akmuo.
– Imkite, bet turiu įspėti, kad Kraujo akmuo pats pasirenka, ar asmuo vertas akmens, bet jeigu esi jo nevertas, – akmuo tave sunaikina. Ar rizikuosite?
– Senoli, sukoriau tokį kelią ne tam, kad dabar traukčiausi, todėl duok man tą Akmenį.
Kraujo akmuo, lyg mostelėjus burtų lazdele, atsidūrė mano rankose. Akmuo buvo šaltas, kaip ledas. Kraujo akmens saugotojas nulenkė galvą ir prabilo.
– Mano misija baigėsi ir dabar galiu garbingai išeiti į Nebūtį, nes suradau žmogų, kuris gali valdyti Kraujo akmenį.
– Palaukite, – sumurmėjau, – kodėl manote, kad aš išrinktasis? Gal kolega irgi...
– Nereikia... – sušuko žynys.
Tačiau buvo per vėlu, nes Kraujo akmuo, atsidūręs kapitono padėjėjo rankose, sudegino žmogų ir iš jo liko tik pelenų krūvelė.
– O!? – teįstengiau pasakyti.
– Jūs esate tas, kuris turės nuspręsti, kokį kelią turės pasirinkti rasės.

_____________________

Arantas – (iš sen. Saulės sistemos kalbos – „Aranthi“ – „tas, kuris neša šviesą kitiems“) –kreipinys į pačią aukščiausią hierachijos pakopą užimantį kokios nors rasės atstovą.

Brutalis – (sen. Marso kalbos „brut“ – „neturintis“ ir „at’al“ – „kilmė (raštas)“)
1. niekinamas žodis, reiškiantis purviną, nekilmingą, beraštį.
2. pačią žemiausią hierachijos pakopą užimantis kokios nors rasės atstovas

Ekhiras („ekh’ar“ – didysis; „hatir“ – vadas) [b/] – Nairanos sistemos titulas, atitinkantis Žemės baroną. Ekhiras vadovauja klanui ir savo pareigas vykdo iki mirties. Formaliai ekhirą skiria Imperatorius; realiai – šios pareigos pereina vyriausiajam ekhiro sūnui, o imperatorius tik patvirtina. Pareigas ima eiti po formalios priesaikos Imperatoriui. Turi teisę turėti savo gynybinę kariuomenę; įtakingiausi klanai turi teisę kalti monetas savo vardu. Iš viso Nairanoje yra 9 ekhirai, neskaičiuojant Imperatoriškojo klano, kurio ekhiras yra Imperatorius.

Laupak („La’u“ – saugumas; „udat“ – visuomenė; „aknerib“ – tarnyba) – Fartanos sistemos slaptoji žvalgyba, pavaldi tiesiogiai kednetui. Pavadinimas dažnai keičiasi, paskutinis užfiksuotas vardas yra Laupak – visuomenės saugumo tarnyba.

Neliečiamoji planeta – planeta, kurioje aptikta dingusios civilizacijos pėdsakų. Šių planetų atsiradimas aiškinamas civilizacijų, kurio ten buvo, degradavimu po Tamsos eros. Šiuo metu žinoma daugiau nei 200 neliečiamųjų planetų. Žemės ir Nairanos legendos kalba, kad neliečiamoji planeta yra dievų paveldas ir tas, kas išdrįs drumsti šventąją ramybę, bus nubaustas. Šiose planetose rasta daugiausiai artefaktų. Visas neliečiamąsias planetas saugo Skydai*.

Skydas (Žemės terminologijoje – „gynybinis planetinės apsaugos 9 kategorijos laukas“) – Didžiųjų civilizacijų palikti jėgos laukai, kaip manoma, sudaryti iš antiprotonų ir iki šiol nenustatytų antidalelių, nepraleidžiantys į planetą karinių laivų. Aptinkami visose Neliečiamosiose planetose. Iki šiol nėra žinių, kad nors vienam kariniam laivui būtų pavykę pramušti skydą arba išlaipinti desantą.