Persmelksiu tavo rūbą, vasara,
Kaitros strėlėm suvarpysiu.
Žemuogėm skylutes užkamšysiu,
Kad išbėgtum akytoj aguonoj.
Suturės vijokliai rankų, apkabins
Liauną smilgą, pakelės sargą.
Laiko kojelėm dulkeles rinksiu,
Kol skonis saldumo ištirps naktyje,
Tvinksniuose rūko skandinto.
Purslelyje bangos tavo veidą, jūra, pagausiu.
Vainiku gėlių, spalvomis apjuosiu.
Bangų mūšoj širdį laukų paskandinsiu,
Kol Vaivos juosta pas mane grįši.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-07-08 07:38:54
Labai tiršta ir gausu visa ko tekste - iš tiesų tarsi saulėtą dieną gražioj laumės buveinėj-pelkėj.
Taip pat, Ramunės siūlymu, perskaičiau tekstą dar ir išėmusi žodelį vasara. Antrasis variantas man irgi patiko labiau :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-07 22:12:11
Ir vėl Laumelė buria, buria... Įtikinamai, nieko neprikiši. :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-07-07 13:06:58
Patikėjau užkalbėjimu, labai laumiškai. Esama gerų metaforų.