Pasakyk, pameluok –
Kartais tiesos sušaldo it ledas.
Bet vis dar pamyluok,
Jausiuos ramų užutėkį radęs.
Nors žinau – neilgam,
Tavo rankos – tik medžių šešėliai.
Aš mylėsiu. O kam?
Nešiu akmenį sunkų pakėlęs.
Na, ir kas – tebūnie,
Ši naktis begalinė – liks amžiams...
Nesuskilk, akmenie!
Tik skruzdė maža ant tavęs landžios –
Į plyšius – kur tamsu,
Kur net saulės šviesa nepasiekia...
Iš tiesų liks visų
Tik viena... Aš myliu – pasilieka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2014-07-07 22:09:42
Stiprus kūrinio pavadinimas giliau įprasmina.... /Aš myliu – pasilieka. /.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2014-07-07 00:50:34
gražus - bet... (šitame ne, nebent ten kur skruzdė - kai įsijungia skruzdė) tačiau nieko - nepavirsta į multiplikaciją. tai sakau, pas jus ( tai nėra blogi - tik skonio reikalas) būna kūriniai lyrika ir nuslenka į multiplikacinius filmukus - tokius vaizdus, piešta multiplikacija, ir tada jau jie man nuobodūs, nuspėjami kažkokie - ta dvasia labai ribota, multiplikaciškai kuriama atmosfera - ji ribota atmosfera, be didelės erdvės, gal ta ir yra pagrindinė priežastis, kodėl man multiplikacija nepatinka. tai šitame jau kaip ir išlaviruota - nenuslysta į multiplikaciją, o praeitame (prieš šitą) kažkur nuo pusės atrodo kūrinio, jau nuslysta į multiplikaciją pieštą, tai dėl to aš jo ir nepakomentavau, kad nuo pusės teksto būčiau pradėjusi komentuoti nepalankiai tekstui. o šitas ištisinis - nenuslydo - lyrika.