Pasakyk, pameluok –
Kartais tiesos sušaldo it ledas.
Bet vis dar pamyluok,
Jausiuos ramų užutėkį radęs.
 
Nors žinau – neilgam,
Tavo rankos – tik medžių šešėliai.
Aš mylėsiu. O kam?
Nešiu akmenį sunkų pakėlęs.
 
Na, ir kas – tebūnie,
Ši naktis begalinė – liks amžiams...
Nesuskilk, akmenie!
Tik skruzdė maža ant tavęs landžios –
 
Į plyšius – kur tamsu,
Kur net saulės šviesa nepasiekia...
Iš tiesų liks visų
Tik viena... Aš myliu – pasilieka.