Vieną dieną man atrodys ir aš sudeginsiu
Viską, ką parašė mano rankos ir siela.
Ir pilki dūmai pasieks debesį,
Bet neatskleis to, ko širdis nepakėlė.
Aš pabėgsiu į varvančią juodą naktį,
Kad tamsa paslėptų ženklus mano pėdų.
Ateis nuogi šešėliai šviesoje apakti,
Bet dar matys dūmus nuo mano džiaugsmų ir gėdų.
Gal girdėsiu silpną garsą –
Tai kažkas kalbės taip tyliai.
Ar aš žinosiu, kieno tas balsas prikimęs?
Ir pasmerksiu save gyvent kaip atsiskyrėlėi,
Bet nemanysiu, kad tai pasmerkimas.
Ir kai baigs tas popierius degti,
Kai susilies, kas buvo parašyta,
Aš atsikvėpsiu šaltą žiemos naktį
Ir su nuodinga viltim lauksiu ryto.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-07-05 19:04:07
Kiek esu skaičius Jūsiškių darbų šis neblogas, tik dar norėtųsi, kad būtų mažiau vartojama tų lyrikai taip įprastų žodžių ir tam tikrų junginių (juoda naktis, siela, pėdos ir pan.) ar jais įdomiau pavarijuoti.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-04 22:01:49
Gerokai geriau. Tikrai.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-07-04 14:24:47
Mintis sunaikinti bent jau pusę to, ką parašei ar padarei, kyla ne vienam žmogui, yra ir kūrinių šia tema. Mintis puiki. Ir ta nuodinga viltis (pagunda sukti rylą iš naujo) gražiai į temą.
Kūrinys – pirmo ir paskutinio posmelių plėtinys. Bet gal ir tikslinga atskleisti, kas dedasi širdy.