Vieną dieną man atrodys ir aš sudeginsiu
Viską, ką parašė mano rankos ir siela.
Ir pilki dūmai pasieks debesį,
Bet neatskleis to, ko širdis nepakėlė.

Aš pabėgsiu į varvančią juodą naktį,
Kad tamsa paslėptų ženklus mano pėdų.
Ateis nuogi šešėliai šviesoje apakti,
Bet dar matys dūmus nuo mano džiaugsmų ir gėdų.

Gal girdėsiu silpną garsą –
Tai kažkas kalbės taip tyliai.
Ar aš žinosiu, kieno tas balsas prikimęs?
Ir pasmerksiu save gyvent kaip atsiskyrėlėi,
Bet nemanysiu, kad tai pasmerkimas.

Ir kai baigs tas popierius degti,
Kai susilies, kas buvo parašyta,
Aš atsikvėpsiu šaltą žiemos naktį
Ir su nuodinga viltim lauksiu ryto.