Kartą sėdo sliekas su kurmiu kortomis lošti. Sliekas kortas dalijo, o kurmis akylai žiūrėjo. Taip akylai, kad net pastebėjo, kaip sliekas jį apgauti nori.
          –  Tu sau tūzą pasidėjai, o man devynakę pakišai! – ėmė šaukti kurmis.
          –  Negali būti – aš ne koks nors apgavikas, – teisinosi sliekas.
          Susipyko draugai. Gal net būtų susipešę, bet pamatė pro šalį liuoksinčią varlę. Pakvietė ginčą išspręsti ir kartu kortomis pažaisti.
          –  Negaliu, – sako varlė, – neturiu laiko, nes labai skubu į miestą. Eisiu į vaistinę, po to dar į parduotuvę užbėgsiu.
          –  Į vaistinę? Ar susirgai?
          –  Labai nesveikuoju: nosis varva, gerklę skauda ir dar dantį maudžia. Vaistų pirksiu, nosinę nosiai nusišnirpšti ir šaliką ant kaklo užsivynioti.
          –  A-a-a... – pasakė sliekas. – Mane irgi čiaudulys ima, nosį peršti ir visus kaulus gelia. Matyt, peršalau. Oras pabjuro – ruduo artėja...
          Atsisveikino varlė su lošėjais ir miestan nuskubėjo.
          Lekia varlė, liuoksi uždusus, nes tuoj rytas ateis ir vaistinę uždarys. Girdi – kažkas šaukia, pagalbos prašo. Apsidairė varlė, mato, kad į tvenkinį pūgžlys įkritęs skęsta.
          Šoko varlė į vandenį, pačiupo pūgžlį už kojos ir į krantą ištraukė. Žiopčioja vargšas pūgžlelis – niekaip kvapo neatgauna. Dėkoja:
          –  Ačiū, varle. Ačiū, gelbėtoja. Jei ne tu, tai tikriausiai būčiau prigėręs...
          –  O kaip tu čia į tą tvenkinį papuolei, juk padangėmis skraidai? – paklausė jo varlė.
          –  Lakioju, lakioju. Bet šiandien apsiniaukę, debesys pilki, todėl vandenį su debesimis supainiojau. Galvojau, kad į debesį panirsiu, o ten – tvenkinys...
          –  Žiūrėk, kitą kartą būk atsargesnis. Paplepėčiau dar, bet labai skubu – tuoj diena baigsis ir rytas prasidės, į vaistinę nesuspėsiu. Gero vėjo, – palinkėjo pūgžliui varlė ir nuliuoksėjo.
          Lekia varlė, liuoksi uždusus... Jau ir miestas arti, staiga kaktomuša – pokš! – į kažką atsitrenkė. Net kūlio persivertė. Žiūri, nagi sraigė priešais. Apsiverkusi, matyt, nelaimė kažkokia nutiko.
          –  Kas tau, sraige, atsitiko? Visa pasikeitus... – nusistebėjo varlė.
          –  O ką tu manai. Juk namą savo pamečiau. Anądien su kiškiu lenktyniavome, kuris greitesnis. Aišku, aš pirma atbėgau, bet taip bėgau, kad namas nuo nugaros kažkur nupuolė. Jau antra diena ieškau – nerandu. Jei kartais surastum, kvaktelėk, tuojau pat atlėksiu.
          –  Būtinai, – pažadėjo varlė. – O dabar atleisk, skubu.
          Ir nulėkė varlė savo reikalais. Nuliuoksėjo į vaistinę, po to į parduotuvę. Vaistų pirks, nosinę ir šaliką.
          Tokia tai ir pasaka. Kad dienos ilgėja ir ruduo artėja, oras atšalo. Apči...