Užkliuvo laikas už vaikystės slenksčio,
Pažiro asloje vilties lašais.
Kai pažvelgiau pro metų skraistę,
Jie virto deimantais mažais.
Paklydęs vėjas ten už lango šėlsta –
Tik jau aslos seniai nebėr.
Pagirdyčiau jį kaip kačiuką baikštų,
Priglausčiau, kad šlamėtų lapuos vėl.
Langai užako, tik širdis dar tuksi –
Lietaus migloj išdilę šniokščiantys laukai.
Jau atmintis suvėrė vėrinį iš laiko –
Ražienos auksu tviska – praeities keliai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2014-07-02 08:19:40
Karališkai pasipuošusi Laumelė
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2014-07-01 00:45:14
jo - norėtųsi kartais ir vėją lyg kačiuką girdyti, bet vėjas netampa kačiuku, ir nepagirdysi, kartais kai kam norėtųsi ir papasakoti, kas yra pas angelų, kaip ten šviesu ir kad niekas iš ten negrįš jau - lyg pats būtai nuėjęs - būna familiarus santykis į pasaulį, būna... ;)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-06-30 23:02:17
Labai vaizdingai perteikta. Puikumėlis, priglausiu
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2014-06-30 18:35:47
Tokį vėrinį norisi turėti ne tik širdy...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-06-30 15:07:38
...tie Jūsų prisiminimai švyti lyg deimančiukai sielos...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-06-30 14:41:39
Suverti prisiminimų ir ilgesio karoliukai... Gražu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-06-30 12:19:02
Labai jau vaizdingai autorė vėrinį veria iš praeities...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-06-30 11:38:35
Jautriai ir su ilgesiu.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-06-30 11:29:59
Puiku imu, kol kiti nepagriebė. Ačiū